Broliukas ir sesutė

Paėmė broliukas sesutę už rankos ir sako:

– Nuo to laiko, kai mirė mūsų motutė, nebematom šviesios dienelės. Pamotė nuolat mus niuksija, o kai tik arčiau prieinam, spardo kojomis ir varo šalin. Vienintelis mūsų maistas – kietos duonos plutos, kur nuo kitų atlieka. Šuniui pastalėj, ir tam geriau – jam bent retkarčiais numeta kokį gardesnį kąsnelį. Dievuliau, jeigu mūsų motutė tai žinotų! Einam iš čia kur akys veda, kur kojos neša.

Kiaurą dieną ėjo jie per pievas, per laukus, per akmenynus, o kai užklupdavo lietus, sesutė sakydavo:

– Dievulis verkia kartu su mūsų širdelėmis! Vakare priėjo didelę girią ir buvo tokie pavargę

nuo sielvarto, alkio ir ilgo kelio, jog įlindo į medžio drevę ir užmigo.

Kai kitą rytą pabudo, saulė jau buvo aukštai pakilusi ir savo karštais spinduliais pliskino į drevę. Broliukas ir sako:

– Sesute, aš noriu gerti, jei žinočiau kur šaltinėlį, nueičiau ir atsigerčiau. Man rodos, lyg ir girdėti kažkur vanduo čiurlenant.

Broliukas atsikėlė, paėmė sesutę už rankos, ir abu nuėjo šaltinėlio ieškoti. Tačiau piktoji pamotė buvo ragana, ji matė, kaip abu vaikai išėjo iš namų, nusėlino jiems iš paskos, slapčiomis, kaip sėlina raganos, ir užkerėjo visus miško šaltinius. Kai vaikai surado šaltinėlį, gražiai čiurlenantį per akmenis, broliukas jau buvo bepuoląs gerti, bet sesutė išgirdo, kaip šaltinėlis gurgėdamas šneka:

– Kas iš manęs atsigers, tas į tigrą pavirs. Kas iš manęs atsigers, tas į tigrą pavirs!

Ir sušuko sesutė:

– Negerk, broleli, negerk, jei atsigersi, laukiniu žvėrimi pavirsi ir mane sudraskysi.

Broliukas negėrė, nors buvo labai ištroškęs, ir tarė:

– Gerai, pakentėsiu iki kito šaltinio.

Kai priėjo kitą šaltinį, sesutė išgirdo, kad ir tas šneka:

– Kas iš manęs atsigers, tas į vilką pavirs. Kas iš manęs atsigers, tas į vilką pavirs!

Ir sušuko sesutė:

– Negerk, broleli, negerk, jei atsigersi, į vilką pavirsi ir mane suėsi.

Broliukas negėrė ir tarė:

– Gerai, palauksiu, kol prieisim kitą šaltinį, bet ten tikrai jau atsigersiu, kad ir ką tu man sakytum. Nebegaliu tverti iš troškulio.

Kai priėjo trečią šaltinį, sesutė išgirdo, kaip tas čiurlendamas šneka:

– Kas iš manęs atsigers, tas į stirniuką pavirs. Kas iš manęs atsigers, tas į stirniuką pavirs!

Ir tarė sesutė:

– Ak, broleli, būk geras, negerk, jei atsigersi, į stirniuką pavirsi ir nuo manęs pabėgsi.

Bet broliukas, nieko nelaukęs, klūpt atsiklaupė prie šaltinio, pasilenkė ir atsigėrė. Ir kai tik pirmieji lašai suvilgė jo lūpas, bemat pavirto stirniuku.

Sesutė pravirko, vargšo užkeikto broliuko gailėdama, verkė ir stirniukas, toks liūdnas šalia sesutės kiūtodamas. Pagaliau sesutė tarė:

insert

– Neverk, mielasis stirniuk, aš tavęs niekados neapleisiu.

Paskui nusirišo nuo kojų aukso raištelį, apjuosė juo stirniukui kaklą ir, prirovusi meldų, nupynė iš jų minkštą pasaitėlį. Prisirišo stirniuką ir, juo vedina, nuėjo toliau, vis gilyn į girią. Ėjo, ėjo ir galų gale priėjo mažą trobelę. Pažvelgė vidun – tuščia, ir pagalvojo: „Čia mes galėsim apsistoti ir gyventi.“ Prigraibsčiusi lapų ir samanų, pataisė iš jų stirniukui minkštą guolį ir kas rytą eidavo pasirinkti sau šaknelių, uogų ir riešutų, o stirniukui parnešdavo švelnios žolytės, tas ėsdavo ją mergaitei tiesiai iš rankų, buvo linksmas, patenkintas ir šokinėdavo aplinkui. Pavargusi po dienos darbų, vakare sesutė sukalbėdavo poterius, padėdavo galvą stirniukui ant nugaros vietoj pagalvės ir saldžiai užmigdavo. Ir jeigu tik broliukas būtų turėjęs žmogaus pavidalą, būtų jiems nieko netrūkę.

Taip jie kurį laiką ir gyveno vieni toje miško glūdumoje. Bet štai atsitiko, kad tos šalies karalius surengė girioje didelę medžioklę. Aidėjo ragai, šunų lojimas, linksmas medžioklių aliavimas. Stirniukas visa tai girdėjo ir panoro pats ten dalyvauti.

– Ak, – sakė jis sesutei, – išleisk mane į medžioklę, aš negaliu ilgiau tverti.

Ir tol nedavė jai ramybės, kol toji sutiko.

– Tik žiūrėk man, – prigrasino, – kad vakare sugrįžtum namo. Aš užsisklęsiu nuo piktų medžioklių duris, o kad žinočiau, jog tu parėjai, tai parėjęs pasibelsk ir sakyk: „Seserėle, įleisk“, – jeigu to nepasakysi, aš neatidarysiu tau durų.

Stirniukas tik strykt ir išbėgo į girią. Ir jam buvo taip gera, taip smagu atsidūrus girios platybėse. Karalius ir jo medžiokliai, pamatę gražųjį žvėrelį, šoko jo vytis, bet niekaip negalėjo pagauti, jau, rodės, tuoj tuoj nutvers, bet stirniukas tik liuokt per krūmus ir pradingo iš akių.

Kai sutemo, atbėgo jis prie trobelės, pasibeldė ir sako:

– Seserėle, įleisk.

Durelės atsidarė, jis įšoko į trobelę ir visą naktį ilsėjosi savo minkštame guolyje.

Kitą rytą medžioklė prasidėjo iš naujo. Išgirdęs rago balsą ir medžioklių aliavimą, stirniukas vėl negalėjo rimti namie ir tarė:

– Seserėle, atidaryk duris, išleisk mane į girią. Sesutė atidarė duris ir tarė:

– Bet, žiūrėk man, vakare vėl sugrįžk ir pasakyk tą patį kaip vakar.

Kai karalius ir jo medžiokliai vėl pamatė stirniuką su aukso raišteliu ant kaklo, visi pasileido jo vytis, bet stirniukas buvo greitesnis ir vikresnis. Medžiokliai vaikėsi jį visą dieną, ir tik vakare jiems galų gale pasisekė jį apsupti, o vienas net truputį sužeidė jam koją, stirniukas ėmė šlubčioti ir negalėjo taip greitai bėgti. Tada vienas medžioklis pasekė jį ligi trobelės ir išgirdo, kaip jis pasakė: „Seserėle, įleisk“, – ir pamatė, kaip durys atsidarė ir, jam įbėgus, tuojau pat vėl užsitrenkė. Medžioklis visa tai gerai įsidėjo į galvą, nuėjo pas karalių ir apsakė, ką matęs ir girdėjęs. Ir karalius tarė:

insert

– Rytoj dar kartą leisimės į medžioklę.

O sesutė baisiausiai persigando pamačiusi, kad jos stirniukas sužeistas. Ji numazgojo kraujus, uždėjo ant žaizdos žolelių ir tarė:

– Eik į savo guolį, mielasis stirniuk, kad greičiau pasveiktum.

Bet žaizdelė buvo tokia menka, jog kitą rytą stirniukas jos nė justi nejuto. O kai lauke vėl išgirdo linksmus medžioklės garsus, tarė:

– Negaliu tverti, turiu ir aš ten būti, taip lengvai jie manęs nepagaus.

Sesutė pravirko ir sako:

– Dabar jie tave nušaus, o aš liksiu čia, girioje, vienui viena, visų užmiršta. Ne, neleisiu tavęs iš namų.

– Tada aš numirsiu čia iš liūdesio, – atsakė stirniukas. – Kai išgirstu didžiojo rago balsą, rodos, kad mane kas nešte iš namų neša!

Ką gi darys sesutė? Nors ir sunkia širdimi, atvėrė duris, ir stirniukas, sveikas ir linksmas, nušuoliavo į girią.

Pamatė jį karalius ir sako savo medžiokliams:

– Dabar persekiokit jį visą dieną ligi pat nakties, bet, žiūrėkit, kad jam nė plaukas nuo galvos nenukristų.

Kai tik nusileido saulė, karalius tarė medžiokliui:

– Dabar vesk ir parodyk man tą miško trobelę. Priėjęs prie durelių, karalius pasibeldė ir sako:

– Miela seserėle, įleisk.

Durelės atsidarė, ir karalius įėjo vidun, žiūri – stovi mergaitė, tokia graži, kokios jis kaip gyvas dar nebuvo regėjęs. Mergaitė išsigando pamačiusi, kad įėjo ne stirniukas, o kažkoks vyras su aukso karūna ant galvos. Bet karalius meiliai į ją pažvelgė, padavė ranką ir sako:

– Ar nesutiktum keliauti su manim į rūmus ir būti mano žmona?

– Ak, sutikti sutikčiau, – atsakė mergaitė, – bet reikia paimti ir stirniuką, aš negaliu jo palikti.

Karalius sako:

– Gerai, jis bus su tavim ligi tavo amžiaus galo ir turės visko, ko tik jo širdis geidžia.

Tuo metu ir stirniukas beatšuoliuojąs. Sesutė prisirišo jį meldų pasaitėliu ir išsivedė iš miško trobelės.

Karalius pasisodino gražiąją mergaitę ant žirgo, parsigabeno į savo rūmus ir iškėlė labai iškilmingas vestuves. Mergaitė tapo karaliene, ir ilgą laiką jie gražiai ir laimingai gyveno. Stirniukas buvo popinamas, lepinamas ir linksmai strikinėjo po rūmų sodą.

Tuo metu piktoji pamotė, dėl kurios vaikai turėjo iš namų išeiti, buvo tikra, kad sesutę bus sudraskę girioje laukiniai žvėrys, o broliuką stirniuką nušovę medžiokliai. Ir kai ji išgirdo, kad jie laimingi ir gražiai gyvena, jos širdyje pabudo baisus pavydas ir neapykanta. Dabar ji tik ir tegalvojo, kaip užtraukti jiems naują nelaimę. Jos tikroji duktė, bjauri kaip baidyklė, ir dar vienakė, kur buvus, kur nebuvus vis priekaištavo motinai:

– Tai aš turėčiau būti karalienė, o ne ji.

insert

– Tu tik patylėk, – maldė ją senė, – ateis laikas, ir aš padarysiu, kaip turi būti.

Ir štai, kai atėjo laikas, ir karalienė pagimdė gražų berniuką, o karalius buvo medžioklėje, senoji ragana pasivertė tarnaite, įėjo į kambarį, kur gulėjo karalienė, ir sako gimdyvei:

– Eime maudytis, vonia jau paruošta, maudynė atgaivins jus ir suteiks naujų jėgų. Paskubėkit, kol vanduo neataušo.

Čia pat buvo ir jos duktė, juodvi nunešė nusilpusią karalienę į vonios kambarį ir paguldė į vonią. Paskui uždarė duris ir pabėgo. Bet paliko užkūrusios vonios kambaryje tokią pragarišką ugnį, kad gražioji karalienė tikrai turėjo užtrokšti.

Taip viską sutvarkiusi, senė paėmė savo dukterį, uždėjo jai ant galvos kyką ir paguldė į karalienės lovą. Ir taip ją išpuošė ir išgražino, kad iš pažiūros atrodytų kaip karalienė, tik prarastos akies negalėjo įstatyti. Kad karalius to nepastebėtų, paguldė raganiūkštę ant to šono, kur be akies.

Sugrįžo vakare karalius ir sužinojęs, kad jam pagimdė sūnų, be galo apsidžiaugė. Jau buvo beeinąs prie mylimos žmonos lovos pasižiūrėti, ką ji veikia, bet senė tuoj sušuko:

– Dėl Dievo meilės, užtraukit užuolaidas, karalienei dar anksti žiūrėti į šviesą, jai reikia ramybės.

Karalius apsisukęs grįžo atgal ir nesuprato, kad lovoje guli netikra karalienė. Kai atėjo vidurnaktis, ir visi namai sumigo, tik viena auklė budėjo prie lopšio, staiga atsidarė durys, ir į kambarį įžengė tikroji karalienė. Paėmė kūdikį iš lopšio, pasidėjo ant rankos ir pamaitino. Paskui papureno jo patalėlį, paguldė atgal į lopšį ir užklojo antklodėle. Neužmiršo ir stirniuko, nuėjo į kampą, kur jis gulėjo, paglostė jam nugarą ir tyliai tylutėliai vėl išėjo pro duris. Kitą rytą auklė ėmė klausinėti sargybinių, ar nebuvo kas naktį įėjęs į rūmus, bet jie visi tvirtino:

– Ne, mes nieko nematėm.

Karalienė lankėsi daug naktų iš eilės ir nė karto nepratarė nė žodžio. Auklė kiekvieną sykį ją matė, bet nedrįso niekam apie tai pasakyti.

Taip praėjo nemažai laiko, ir štai vieną naktį karalienė prašneko ir tarė:

Kaip mano sūnaitėlis? Kaip mano stirniukėlis? Dar dukart aplankysiu

Ir daugiau jų nematysiu.

Auklė nieko jai neatsakė, bet kai karalienė vėl pradingo, nuėjo pas karalių ir viską jam papasakojo. Karalius tarė:

– O Viešpatie! Kas čia dabar! Kitą naktį aš pats budėsiu prie vaiko.

Vakare jis nuėjo į vaiko kambarį, o vidurnaktį vėl pasirodė karalienė ir tarė:

Kaip mano sūnaitėlis? Kaip mano stirniukėlis? Dar kartą aplankysiu

Ir daugiau jų nematysiu.

Paskui pamaitino kūdikį, užklostė, kaip visada, ir pradingo. Karalius neišdrįso jos užkalbinti, bet ir kitą naktį budėjo vaiko kambaryje. Karalienė vėl tarė:

insert

Kaip mano sūnaitėlis? Kaip mano stirniukėlis? Dar šįkart aplankysiu

Ir daugiau jų nematysiu.

Dabar karalius nebeištvėrė, prišoko ir tarė:

– Tu esi ne kas kitas, o mano mieloji žmona. Ir ji atsakė:

– Taip, aš esu tavo mieloji žmona.

Ir tą pačią akimirką iš Dievo malonės ji atgijo, tapo skaisti, raudona ir sveika. Paskui apsakė karaliui, kiek blogo jai pridarė piktoji ragana ir jos duktė. Karalius liepė abi atiduoti į teismą, ir joms buvo paskelbtas nuosprendis. Duktė buvo nuvesta į mišką, ir ten ją sudraskė laukiniai žvėrys, o ragana įmesta į ugnį ir sudeginta. Ir kai ji pavirto pelenais, stirniukas vėl atgavo žmogaus pavidalą, ir nuo to laiko sesutė su broliuku drauge laimingai gyveno ligi pat savo amžiaus galo.