Burtai

Šaltą dieną pas Broniuką vaikų būrelis.

— Vaikai, — sako Broniukas, — šiandien burtus rodysim, kas kokių moka.

— Gerai, — pritarė vakai. — Burtus, tai burtus.

Pirmas burtas

Pirmas pasisiūlė Broniukas.

— Aš, — sako, — paimsiu ir nusinešiu nuo stalo popieriuką, visai jo nepalietęs.

— Parodyk, parodyk, — suklegėjo vaikai.

Atsiplėšė popieriaus sklypelį ir padėjo ant stalo. Paskui išsitraukė iš kišenės gintaro trupinėlį, patrynė į rankovę ir prikišo prie popieriuko. Popieriukas tik strikt — pašoko nuo stalo ir prilipo prie gintaro.

— Su gintaru tat lengva padaryt, o aš štai be gintaro moku nusinešt popieriuką, — pasisakę Duoniukas.

Pasiėmė šukas, taip pat patrynė į rankovę ir taip pat pakėlė popieriuką.

— Ir aš popieriuką pakelsiu, — išsišoko Jurgiukas.

Ir pagriebęs plunksnos rankenėlę, patrynė smagiai į rankovę ir kiša prie popieriuko. Popieriukas nė iš vietos.

Vaikai juokais pasileido.

— Aš jau išbandęs daug visokių daiktų, — pasisakė Duoniukas. — Retas daiktas gintarą atstoja. Su stiklu tai man pavyko popieriukas kiek pakelti.

Antras ir trečias burtas

Vytukas paprašė Broniuką, kad duotų jam dvi stiklines vandens ir kiaušinį, o pašnibždomis dar pasakė, kad vienoje stiklinėje druskos gerą žiupsnį ištirpintų.

Belaukdamas stiklinių, Vytukas padėjo ant stalo popieriaus lapą; ant to popieriaus padėjo varinį pinigą ir sako:

— Nutraukite popierių nuo stalo, kad pinigas vietoj pasiliktų.

Verutė prišokusi nutraukė popierių kartu su pinigu.

Vytukas, padėjęs atgal popierių ir pinigą, kaip patrauks popierių — popierius išslydo, o pinigas nė krust: kur buvo, ten ir paliko.

— Žinom, žinom, — sušuko vaikai. — Reikia tik ūmai truktelti.

O Jurgiukas, juokdarys, pridūrė:

— Žiemą vėžino mane vienas vaikas rogutėmis. Nieko man nepasakęs, kai truktels, tai aš aukštyn kojomis nusiritau ir vietoje palikau, o jis su rogutėmis sau nubėgo.

Vaikai smagiai iš to atsitikimo prisijuokė.

Tuo tarpu Broniukas atnešė dvi stiklines ir kiaušinį.

— Ar kiaušinis plaukia vandenyje, ar skęsta? — paklausė Vytukas.

— Ūmas skęsta, o senas, sugedęs plaukia, — tuojau atsiliepė Verutė. — Kai mama verda kiaušinius, tai kurs plaukia, tą laukan meta, tas niekai.

— Šitas vakar dėtas, — pasakė Broniukas. 　

Vytukas liepė įleist kiaušinį į pirmąją stiklinę. Broniukas įleido. Kiaušinis tuojau paskendo vandenyje.

— Ūmas, ūmas! — sušuko Verutė.

Vytukas, nieko nesakydamas, išėmė kiaušinį iš pirmosios stiklinės ir nuleido į antrąją. Kiaušinis paliko plūduriuoti.

— Tai kaip čia yra? — nustebo Verutė. — Ar neapmainei kiaušinio?

Vytukas išėmė kiaušinį ir vėl įleido į pirmąją stiklinę. Kiaušinis nugrimzdo.

— Matai, — sako Verutei, — kad neapmainiau. Geriau įspėk, kodėl vienoje stiklinėje kiaušinis skęsta, kitoje plaukia?

Verutė tik pečiais trūkčiojo. Ir kiti vaikai negalėjo įspėti. Vytukas turėjo prisipažinti, kad antrojoje stiklinėje liepęs ištirpinti druskos.

— Nuo druskos, — sako, — pats vanduo pasidarė sunkesnis, ir kiaušinis jame nebeskendo.

— Jūros vanduo esąs sūrus, — pridūrė Duoniukas, — ir dėlto jūroje lengviau esą plaukinėti kaip upėje.

Ketvirtas ir paskutinis burtas

Jurgiukui turbūt nusibodo vienoje vietoje ilgai būti.

— Ar neisime, — sako, — iš lankų pašaudyti?

— Tuojau pasitarsime, — atsakė Broniukas, — tik parodyk pirma savo naująjį šautuvą: girdėjau iš žąsies sparno pasitaisęs.

— Be bulvės ką čia beparodysi. O gal rasi, Broniuk, kokią bulvę.

Broniukas tuojau atnešė bulvę. Jurgiukas išsitraukė iš kišenės baltą vamzdelį, iš žąsies spamakaulio padarytą. Vieną galą įsmeigė į bulvę ir, pasukęs į šalį, ištraukė kartu su bulvės kamšteliu. Tam tikra medine stūmele nustūmė tą bulvinį kamštelį į kitą vamzdelio galą. Tuojau tuo pačiu galu išskverbė iš bulvės kitą kamštelį. Paskui kai stumtels tą antrąjį kamštelį į vamzdelį, pirmutinis tik pykšt ir išlėkė iš vamzdelio. Bulvės griežinėlis per visą kambarį nulėkė, į sieną atsimušė. Antras kamštelis liko vamzdelio gale. 　

— Tai kas tą kamštelį taip išstūmė? Kuo buvai užtaisęs savo šautuvą? — ėmė klausinėti vaikai.

— Juk matėte, kaip ką dariau. Pirmuoju bulvės griežinėliu užkimšau vieną vamzdelio galą, antruoju — kitą. Kai pastūmėjau antrąjį, suspaudžiau orą ir išspyrė pirmąjį.

Tuojau vėl įskrodė bulvę ir iššovė.

— Ar dabar žinot? — paklausė Jurgiukas.

— Žinom, žinom, — atsiliepė vaikai. — Ir patys tokius šautuvus pasidarysim.

— O dabar lankus per petį ir į alksnyną! — prisiminė Broniukas. — Mes šaudysim iš lankų, o Jurgiukas iš savo šautuvo.

— Mes iš lankų, o Jurgiukas iš savo šautuvo, — atkartojo vaikai.