Dangus griūva

Vieną sykį katinas išėjo iš namų pasipeliaut. landžiojo landžiojo po kopūstų daržą, tiktai piept jam ant uodegos galo kopūsto lapas ir užkrito. Persigandęs katinas pamanė: „Dabar tai jau tikrai dangus griūva!" Ir pasileido bėgt.

Bėga, spiria, kiek tik kojos leidžia, ir susitinka kiškį.

- Kiški tiški, bėkim - dangus griūva!

- Kas tau sakė?

- Man ant uodegos galo užgriuvo!

Kiškis persigandęs bėga drauge. Susitinka lapę. Kiškis šaukia:

- Lape snape, bėkim - dangus griūva!

- Kas tau sakė?

- Katins patins.

- Katin patin, kas tau sakė?

- Man pačiam ant uodegos galo užgriuvo!

Ir lapė persigandusi bėga drauge. Susitinka vilką. Lapė šaukia:

- Vilke pilke, bėkim - dangus griūva!

- Kas tau sakė?

- Kiškis tiškis.

- Kiški tiški, kas tau sakė?

- Katins patins.

- Katin patin, kas tau sakė?

- Man pačiam ant uodegos galo užgriuvo!

Ir vilkas persigandęs bėga drauge. Susitinka mešką. Vilkas šaukia:

- Meška pleška, bėkim - dangus griūva!

- Kas tau sakė? Lapė snape.

- Lape snape, kas tau sakė?

- Kiškis tiškis.

- Kiški tiški, kas tau sakė?

- Katins patins.

- Katin patin, kas tau sakė?

- Man pačiam ant uodegos galo užgriuvo!

- Papasakok, kaip buvo? - klausia meška.

- Ogi man per kopūstų lysvę beeinant kažin kas ūžt ant uodegos galo ir užgriuvo!

- Ar didelis?

- Kaip gaidžio sparnas.

- Ei tu, paikuti, - sako meška, - juk tai tiktai buvo kopūsto lapas. Grįžkite visi namo.

- O gal ir teisybė, - tarė katinas. - Tai dabar be baimės galėsime sugrįžti.

Ir parbėgo visi namo.