Devyniabrolė

Gyveno seniau tarp miškų devyni broliai ir viena sesuo. Po kiek laiko sesuo ištekėjo toli už vyro. Tenai pagyvenus, labai pasiilgo savo brolių ir sumanė vieną kartą važiuoti pas juos kieminėti. Prisikepė bandelių, visiems devyniems broliams po vieną. Paskui įsidėjo verpstę ir devynis kuodelius linų, ketindama viešnagėje suverpti ir suausti kiekvienam broliui po marškinius.

Viską susitaisius, sėdo ir išvažiavo. Bevažiuodama per didelę girią, sutiko devyngalvį velnią.

Tas jai sako:

—      Devyniabrol, devyniabrol, aš tave pjausiu!

Nusigando moteriškė ir, nebežinodama, kas daryti, pradėjo mėtyti jam bandeles, kurias vežės broliams dovanų.

Bet kas devyngalviui tos bandelės! Kiekviena galva prarijo po bandelę ir vėl sako:

—      Devyniabrol, devyniabrol, aš tave pjausiu!

Nebeturi moteriškė daugiau ką mėtyti, tai numetė verpstę ir kuodelius. Devyngalvis ir tuos sudorojo ir vėl gieda:

—      Devyniabrol, devyniabrol, aš tave pjausiu!

Mato devynių brolių sesuo, kad devyngalvis jau ir arklį baigia ryti, jau prie ratų gretinasi. Nebesumodama, kas daryti, šoko iš ratų ir įlipo į ąžuolą.

O devyngalvis prarijo ir ratus, bet jos aukštai negali pasiekti, tai ėmė graužti ąžuolą.

Sėdi moteriškė ąžuole nei gyva, nei mirusi. Tik štai pamatė gegužę skrendant ir pradėjo ją prašyti, kad duotų žinią jos devyniems broliams.

      Nuskrido gegužė vyresniojo brolio palangėn ir ėmė kukuoti:

Devyni broliai — kuku!

Jūsų seselė — kukū!

Pati dešimta — kukū!

Ąžuole sėdi — kukū!

Devyniagalvis — kukū!

Ąžuolą graužia — kukū!

Užgirdo vyresnysis brolis ir tarė:

—      Vykit šalin gegužę! Ko čia ji, palangėn atskridus, ausis kurtina.

Priskrido gegužė prie antrojo brolio palangės ir taip pat užkukavo, bet ir

tas liepė nuvaikyti.

Paskui ji skrido prie trečiojo, prie ketvirtojo, prie visų brolių iš eilės, bet visi ją nuvaikė.

Tada nuskrido gegužė į girią ir pasakė devynių brolių seseriai, kad visi broliai ją nuvaikė.

Sesuo nusimovė nuo piršto savo žiedą, padavė gegužei ir liepė nunešus atiduoti jaunėliui broliui ir pasakyti, kad devyngalvis jau pusę ąžuolo nugraužė.

Nuskrido gegužė jaunio brolio palangėn ir užkukavo. Kai priėjo jaunis brolis gegužės vaikyti, tada gegužė tilinnnn! ir įmetė žiedą į stiklinę, padėtą ant lango.

Pasižiūrėjo brolis ir pažino, kad tai sesers žiedas. Tuoj klausia gegužę, iš kur ji gavusi.

Gegužė atsakydama užkukavo:

Devyni broliai — kukū!

Jūsų seselė — kukū!

Pati dešimta — kukū!

Ąžuole sėdi — kukū!

Devyniagalvis — kukū!

Ąžuolą graužia — kukū!

Baigia jau graužti — kukū!

Lakinkit kurtelius — kukū!

Galąskik šobleles — kukū!

Vaduokit seselę — kukū!

Pasakė tada jaunis brolis kitiems, ir sušoko visi broliai galąsti šobles ir lakinti kurtus. Paskui sėdo visi ant arklių ir leidosi šuoliais į girią. O devyngalvis jau baigia graužti ąžuolą. Begrauždamas girdi, kad kas atitrenkia per girią. Paklausė paklausė ir sako:

—      Devyniabrol, devyniabrol! Ar tik ne tavo broliai su kurtais atmedžioja?

Sulig tuo žodžiu gegužė atsakė:

Kukū! Tai ne jos broliai! Kukū!

Kukū! Tai girios ūžia! Kukū!

Kukū! Tai medžiai griūva! Kukū!

Aprimęs devyngalvis vėl ėmė graužti. Visiškai jau baigia pagraužti ąžuolą, jau tas į žemę pradeda linkti, o devynių brolių sesuo, nei gyva, nei mirusi, įsikabinusi į ąžuolo viršūnę...

Tik tuo laiku suūžė, sutraškėjo krūmai — iššoko iš tankumynės devynių brolių kurtai ir visi drauge puolė devyngalvį. Vienkart prišoko visi devyni broliai ir nukapojo jam galvas. Paskui iškėlė iš ąžuolo seserį ir laimingai parkeliavo namo.