Dvigalvis žirgas

Buvo karalius, vardu Domertas. Jis turėjo sūnų, taip pat Domertą. Kartą suvažiavo daug karalių, visi ėmė girtis — vienas kareiviais, kitas pinigais, trečias žirgais, bet nė vienas negalėjo pasigirti žirgu, kuris turėtų dvi galvas ir dvi uodegas. O karalius Domertas paklausė, ar yra kur toks žirgas su dviem galvom ir dviem uodegom.

Sūnus sako:

—      Aš žinau. Yra devintoj karalystėj toks žirgas — juo slibinas jodinėja.

Tėvas klausia:

—      Ar tu galėtum jį parvesti?

—      Duok man du tarnus, tai parvesiu.

Davė jam tėvas du gerus tarnus, ir jie išjojo. Nujojo į devintą karalystę, rado tokią pirtį, o į tą pirtį kasnakt gabendavo po vieną žmogų slibinui praryti.

Rado jie ten atgabentą senę, prašos ją:

—      Priimk pernakvoti.

Ta atsakė:

—      Kaip aš galiu jus priimti? Jokit toliau, nes į šitą pirtį kasdien gabena po vieną žmogų slibinui praryti.

Jie sako:

—      Tai nieko, liksim ir mes čionai!

Paliko karaliaus sūnus savo tarnus pirtyje, liepė tik nemiegoti, o pats išėjo po tiltu laukti slibino.

Sutemus atjoja slibinas ant tilto. Kai tik ant tilto užjojo, tuoj kurtai ėmė staugti, sakalai — švilpti.

Sako slibinas:

—      Kurtai, nestaukit, sakalai, nešvilpkit — nėra čia Domerto nei Domerto sūnaus: čionai jo nė varnas kaulų neatneš!

—      Mano kaulų varnas neneš,— atsiliepė Domertas,— mane atnešė mano tėvo geras žirgas.

—      Ar tu čia?

—      Čia!

—      Kaip didelis?

—      Kaip žirnis.

—      Kaip drūtas?

—      Kaip akmuo.

—      Kaip lengvas?

—      Kaip plunksna.

—      Ar nenori eiti su manim imtynių?

—      Aš to tik ir noriu!

Sustojo ant tilto abudu. Slibinas buvo su trim galvom. Tuojau Domertas nukirto tas galvas, o jį patį, į gabalėlius sukapojęs, įmetė į upę. Paėmė jo žirgą — vedasi, o iš paskos kurtai bėga ir sakalai lekia. Atėjo į pirtį, rado tarnus miegant. Norėjo jiems galvas kirsti, bet tie nubudę ėmė prašytis, tai dovanojo.

—      Dabar,— sako Domertas,— slibiną užmušiau, galit miegoti, ir aš miegosiu.

Išsimiegojo. Kitą naktį Domertas vėl sako:

—      Čia jūs likit ir neužmikit; aš vėl einu po tiltu laukti slibino.

Kada jau buvo vidurnaktis, klauso — atjoja slibinas. Kai tik jis ant tilto — kurtai staugti, sakalai švilpti!

insert

—      Kurtai, nestaukit, sakalai, nešvilpkit — nėra čia Domerto nei jo sūnaus: čionai jo nė varnas kaulų neatneš!

Atsiliepė po tiltu Domertas:

—      Ne varnas kaulus mano neš, bet mano tėvo geras žirgas mane atnešė.

—      Ar tu čia?

—      Čia!

—      Kaip didelis?

—      Kaip žirnis.

—      Kaip drūtas?

—      Kaip akmuo.

—      Kaip lengvas?

—      Kaip plunksna.

—      Ar neitum su manim muštynių?

—      Aš to ir laukiu!

Iššoko Domertas iš po tilto, o ant tilto slibinas su šešiom galvom. Kaip griebė, nukirto visas šešias galvas, o patį slibiną sukapojo į gabalus ir įvertė į upę. Paėmęs parsivedė jo žirgą, kurtus ir sakalus.

Ir trečią naktį nuėjo Domertas po tiltu. Atjojo devyngalvis slibinas ant žirgo su dviem galvom ir dviem uodegom. Kurtai ėmė staugti, sakalai švilpti! Sako slibinas:

—      Kurtai, nestaukit, sakalai, nešvilpkit — nėra čia Domerto nei jo sūnaus: čionai jo nė varnas kaulų neatneš!

Domertas atsiliepė:

—      Varnas mano kaulų neneš, tik mano tėvo geras žirgas.

—      Ar tu čia?

—      Čia!

—      Kaip didelis?

—      Kaip žirnis.

—      Kaip drūtas?

—      Kaip akmuo.

—      Kaip lengvas?

—      Kaip plunksna.

—      Eik šen su manim į karą.

—      Aš to tik ir laukiu!

Išėjęs iš po tilto, kaip ėmė kirsti, kaip ėmė kirsti — nukirto šešias galvas, jau apilso. Slibinas vėl šoko ant jo, o jis pasistiprinęs kaip griebė — nurentė ir paskutines galvas. Paskui, sukapojęs slibiną, įvertė į upę, o tą dvigalvį žirgą, sakalus ir kurtus atsivedė pas pirtį. Paėmęs savo sidabrinį kardą, apsirėžė aplink save rėžį, liepė tarnams migti ir pats atsigulęs neva miega.

Neilgai trukus ateina trijų slibinų pačios.

—      Dabar jie miega,— sako pirmutinio slibino pati.— Šoksiu aš pas juos ir prarysiu miegančius.

Šoko — negali peršokti per sidabro rėžį. Šoko antra ir trečia — irgi neperšoko. Pirmoji sako:

—      Žinot ką! Aš pasiversiu į dobilus: kai tik jie atjos, kai tik griebs žirgai ėsti — aš ir prarysiu.

insert

O kita sako:

—      Aš pasiversiu į vyno upę: kai jie atjos, kai tik ims gerti — aš juos prarysiu.

O trečia sako:

—      Aš pasiversiu į obelį, kad tokių obuolių niekur nebus. Kai jie atjos, tie obuoliai jiems labai pakvips — kai tik skins, aš juos prarysiu.

Domertas nemiega, viską girdi. Prašvitus jis sako tai senei:

—      Eik tu sau — likai gyva nuo mirties. Daugiau čia nebereiks gabenti žmonių slibinui praryti.

O jie išjojo į savo karalystę. Jojo jojo, prijojo dobilų lauką. Tarnai sako:

—      Ana dobilai, žirgus pasiganysim.

O Domertas:

—      Žiūrėkit, kad nė galvų žirgai nepalenktų!

Prajojo gerai. Toliau rado upę — vanduo vynu kvepia! Tarnai vėl sako:

—      Čia labai gardus vanduo — girdysim žirgus.

O Domertas:

—      Žiūrėkit, kad nė galvų žirgai nepalenktų!

Ir ten gerai prajojo. Toliau rado obelį — obuoliai gražūs, o jau kad kvepia! Sako tarnai:

—      Šitų obuolių skinsim.

Domertas nespėjo jų sudrausti — tarnai po vieną obuolį nusiskynė. Tuojau abu tarnus ir jų žirgus prarijo, liko tik jis vienas.

Joja toliau — sutiko tokį senuką. Tas senukas sako:

—      Domertai, dabar tu joji, bet dar turėsi daug vargo. Pirmiausia rasi ant kelio akmenis mušantis kaip avinus; tu jok tiesiai, tai jie trauksis. Toliau rasi du prūsukus imantis — tu nesijuok, nes kai susijuoksi, tai liksi pėsčias.

Kiek pajojęs, žiūri — akmenys mušasi kaip avinai. Jis jojo tiesiai, tie akmenys traukėsi iš kelio. Toliau rado tuos prūsukus imantis: mažiukas didįjį kaip meta, tai net dulkės parūksta. Jis pamatęs negalėjo iškentėti nesusijuokęs; susijuokė — jau žiūri, kad stovi pėsčias. Eina vargšas pėsčias, pamatė: trys mergos uogas renka, o vieną akį teturi. Kai viena prisirenka, duoda tą akį kitai; kai toji prisirenka, duoda trečiai, o kai visos prisirenka, tą akį pasideda ant kelmelio. Domertas prislinko ir pavogė tą jų akelę. Kada jau viena suvalgė uogas, sako kitai:

—      Kur dėjai akelę?

—      Ant kelmelio padėjau.

Graibo — nėra.

—      Mačiau,— sako,— kad Domertas ėjo, tai jis pavogė mūsų akelę.

Mergos ėmė prašyti:

—      Atiduok, Domertuk, akelę! Mes tau ką pasakysim: eidamas tu sutiksi važiuojant smalininką, tai nuo jo nusipirk tą mažiuką arklį — kiek prašys, tiek duok.

Atidavė Domertas joms tą akelę. Eina toliau — sutiko smalininką; nupirko nuo jo arkliapalaikį, užmokėjo šimtą raudonųjų. Joja ant tos lupenos — kuo tolyn, tuo geryn pradėjo eiti, galop pavirto puikiausiu žirgu.

insert

Prijojo Domertas tokį dvarą. Tas dvaras buvo prakeiktas ir aukštu mūru aptvertas, o ten gyveno slibinai. Sako jie:

—      Domertai, perjok šitą tvorą, tai būsi mūsų žentas.

Tas kaip leido savo žirgą — skriste perskrido per tvorą!

—      Dabar tu būsi mano žentas,— sako slibino pati.

—      Aš žentu nenoriu būti! Tiktai atiduokit man žirgą su dviem galvom ir dviem uodegom.

Noromis nenoromis atidavė jam tą žirgą. Joja Domertas tolyn. Tik žiūri — atsiveja juoda kiaulė, iš jos gerklės liepsna eina. Dabar jau jam galas! Prijojo kalvį ir prašo:

—      Kalvi, gelbėk mane!

Kalvis tuojau jį kalvėje uždarė. Atbėgo ta kiaulė, sako:

—      Kalvi, išduok man Domertą!

O Domertas kalviui:

—      Tu sakyk: „Kaip aš tau jį išduosiu,— rasi, po gabalą?" Kalvis sako kiaulei:

—      Aš čia išgręšiu per sieną skylę ir tau po gabalą Domertą paduosiu. Kol gręžė per sieną skylę, ugnyje įkaitino geležgalį.

—      Na,— sako,— laikyk!

Ir duoda neva Domerto ranką. Bet vietoj rankos metė kiaulei į gerklę karštą geležį ir sako:

—      Tvirtas vyras — tvirta ranka!

Paskui metė neva kitą ranką — vėl gabalą karštos geležies, po to vėl taip — kojas, o galiausiai sako:

—      Dabar įkišk liežuvį, tai aš tau paduosiu, kaip ant kokios ližės, visą kūną. Kiaulė įkišo liežuvį, o kalvis capt įkaitintom replėm už liežuvio ir laiko.

Domertas iššoko iš kalvės su savo kardu, tą kiaulę — kapot! Kiaulė tuoj išspjaudė Domerto tarnus ir žirgus, kurtus ir sakalus. Paskui jis ją į gabalus sukapojo ir parkeliavo su dvigalviu žirgu į savo tėvo karalystę.

O kokia ten buvo linksmybė, kokios puotos, kad net ir aš ten pribuvau!