Eglė

Augo girioje maža, graži eglutė. Augo ji labai dailioj vietoj. Kiti medžiai nestojo jai saulės spindulių, oro ji turėjo užtektinai. Aplinkui žaliavo daug vyresnių jos draugių — eglių ir pušų.

Eglutė vis dėlto nesijautė laiminga — jai rūpėjo ko greičiausiai didelei užaugti. Nedžiugino jos nei šviesi saulutė, nei giedras oras. Ji pagaliau nesidžiaugdavo nei kaimo vaikais, kai tie, atėję į mišką, rinkdami žemuoges ir avietes, linksmai šūkaudavo.

Prisiuogavę pilnus ąsočius, dažnai jie susėsdavo šalia eglutės ir sakydavo: „Kokia graži šita maža eglutė!" Bet tokie pagyrimai eglutei netikdavo.

Per metus ji paūgėjo vieną žiedą, per antrus — kitą. Taip auga visos eglės. Iš tų žiedų skaičiaus sprendžiama, kiek jos kuri turi metų.

— O, kad aš būčiau tokia didelė kaip kitos!—sakydavo gailestaudama eglutė.— Kaip aš plačiai iškęsčiau savo šakas, kaip aš žvalgyčiaus viršūne į visas pasaulio šalis! Paukščiai imtų mano šakose lizdus krauti, ir mažiausio vėjelio pučiama siūbuočiau taip puikiai, kaip šit anie didieji medžiai.

Taigi eglutės nelinksmino nei saulės šviesa, nei paukščiai, nei rausvi debesėliai, plaukdavę rytą vakarą ties ja padangėmis.

Žiemą, baltučiui sniegui nuklojus žemę, girioje lakstydavo kiškių; jie įsibėgėję šokdavo dažnai per eglutę. O, kaip ją pykdydavo, kaip jai skaudu būdavo!

Dar dvi žiemos praslinko, ir užaugo jau tokia aukšta, jog kiškiukai turėdavo aplinkui bėgti. „O, kad taip galėčiau augti augti ir didelė užaugti! Kas gali būti maloniau pasauly!"—galvojo eglutė.

Rudenį atvažiuodavo į girią vyrų ir nukirsdavo kelis pačius didžiausius medžius. Taip būdavo kiekvienais metais. Eglutė buvo jau nebemaža paaugus ir net drebėdavo, matydama kitus medžius virstant žemėn. Juos taip gražiai nugenėdavo ir nukapodavo, jog nebegalima buvo nei pažinti. Nugenėtus rišdavo į ratus ir veždavo iš girios.

Kur juos veža? Ką jiems darys?

Kartą eglutė ėmė klausinėti pavasarį parskridusių kregždžių ir gužų.

— Ar nežinot, kur tuos medžius išvežė? Ar nebuvot kame jų patikę?

Kregždės nieko nežinojo, bet gužas pagalvojęs linktelėjo galvą ir tarė:

— Žinau, kaip nežinojęs! Grįždamas iš Egipto žemės, sutikau daug laivų gražių gražiausiais stiebais. Tat bus, manau dabar, tavo draugės, nes jos eglėmis kvepėjo. Taip, galiu tau ir labų dienų nuo jų duoti... Ir tu susilauk gi joms tokios sau garbės!

— Ai, kada gi aš pati tokia užaugsiu ir galėsiu jūra plaukyti! Bet kas ji, tikrai sakant, ta jūra? Kaip ji atrodo, ar graži pažiūrėti?

insert

— Na, apie tai reikia daug sakyti,— tarė gužas ir nuskrido tolyn.

— Džiaukis jauna būdama,— jai tarė saulės spinduliai: — džiaukis savo tarpumu, jaunomis savo dienomis, taip dabar į puikybe tave keliančiomis!

Ir vėjas bučiavo eglutę, rasa ją ašarėlėmis vilgė. Bet girios medelis tuo visai nesidžiaugė.

Artinosi kalėdos. Miške pradėjo kirsti jaunučiukus medelius; jų kai kurie buvo net jaunesni ir mažesni, negu mūsų eglutė; ji vis negalėjo nurimti ir spraustė spraudėsi iš miško. Tuokart jau nebegenėjo gražių eglučių, bet tiesiai iškirstas dėjo į roges, ir arkliai vežė su šakomis iš miško.

— Kam jų dabar prireikė?— klausinėjo eglutė: — juk jos ne didesnės už mane, o viena net gerokai mažesnė! Ir kodėl negeni joms šakų? Kur jas veža?

— Mes vieni težinom, mes težinom!— čirškėjo žvirbliai.— Mes buvom žiemą mieste ir viską matėm pro langus. Mes gerai žinom, kur jas nuvežė! Joms teko dabar tokia garbė, tiek laimės, jog ir apsakyti sunku. Mes žiūrėjom pro langus ir matėm jas stovint šiltuose kambariuose, pačiuose viduriuose, papuoštas gražių gražiausiais aukso obuoliais, saldainėliais, žaislais ir šimtų šimtais žvakelyčių.

— O paskui?—klausė eglutė, drebėdama visomis savo šakelėmis, pavydu nebesitverdama.— O paskui? Ką joms paskui darė?

— Daugiau mes nieko nebematėm... Bet ir tai buvo puiku, gražu, ai, kaip puiku!

— Argi ir man tektų tokia laimė!—džiaugdamasi galvojo eglutė — Šitaip man dar labiau patiktų, nekaip jūros kelionė. Bet kaip ilgu laukti! Kad tik greičiau ateitų tos kalėdos! Juk aš dabar tokia pat didumo, kaip tos pernai išvežtos eglutės!.. O, kada aš gulėsiu rogėse! Kada aš būsiu tokia laiminga: stovėsiu šiltame kambaryje, papuošta visokiais gražumynais!.. Bet kas bus toliau?.. O paskui bus dar geriau ir gražiau šiaip kam gi mane puoštų? Taip, žinoma, toliau bus dar geriau... Bet kas gi tikrai bus?.. O, kaip mane vargina nekantrybė, kaip sunku laukti! Pati nežinau, kas man darosi!..

— Džiaukis mumis!—sakė oras ir saulės šviesa: —džiaukis jauna būdama, džiaukis laisvėj augdama!

Bet eglutė nemokėjo džiaugtis. Ji vis augo ir augo. Vasarą ir žiemą ji stovėjo pasipuošusi tamsiai žaliais drabužiais. Žmonės, kuriems teko ją matyti, sakė: „O, koks gražus medelis!" Ir, atėjus kalėdoms, nukirto ją pirmą. Giliai, į pačią šerdį, įsmego kirvis, ir eglutė tik trekšt — sudejavo ir žemėn parvirto. Ji didelį jautė sopulį ir, būdama labai silpna, nebegalėjo galvoti apie kokią nors laimę. Sunku jai buvo skirtis iš tėviškės, iš tos vietos, kur ji augo: ji gerai žinojo, jog daugiau niekuomet nebematys savo mylimųjų — senų draugių, mažų krūmelių ir aplinkui augančių žolynėlių, o gal — ir paukštyčių! Važiuoti labai buvo skurdu!

insert

Eglutė atsikvošėjo tik tuomet, kada ją atgabeno į kažin kokį kiemą drauge su daugybe kitų medelių. Vienas žmogus, pastebėjęs ją, tarė:

— Štai puikus medelis! Imkime jį!

Netrukus atėjo du išsipuošę tarnai ir nusinešė eglutę į didelę, gražią salę, Tos salės visos sienos buvo nukabintos paveikslais, prie didelės krosnies iš šonų stovėjo gražios kinų vazos su liūtais ant dangčių. Čia buvo supamų krėslų, rašytų šilkais sofų, didelių stalų, užverstų knygomis ir paveikslais, o žaislų — už visą tūkstantį dolerių, taip bent sakėsi vaikai, kurių buvo tie žaislai. Eglutę įstatė į didelį smėlio pripiltą kubilą. Bet niekam nei į galvą nebuvo atėję, kad čia būtų paprastas kubilas: jis buvo aptrauktas žaliu audeklu ir pastatytas ant didelio margo divano. O, kaip dabar drebėjo, džiaugės eglutė! Kas bus toliau?.. Paskui tarnai ir mergaitės ėmė ją puošti, kaišyti. Šakeles apkabinėjo mažučiukais tinkleliais, iškarpytais iš visokios spalvos popierių, visokių saldumynų, gardumynų pridėtais. Auksuoti obuoliai ir riešutai kabėjo žemyn nusvirę, tartum būtų tame pat medyje užaugę. Tarpe tų gražiųjų daiktų visur ant šakelių prisagstė daugiau gal ne šimtą raudonų, mėlynų ir baltų žvakučių. Lėlės, visai kaip gyvos,— tokių gražių eglutė niekuomet nebuvo mačiusi, — pasipūtusios spoksojo tarp žalių šakelių. Pačioje jos viršūnėje pririšo aukso žvaigždę. Buvo gražu ir puiku, be galo gražu!

— Šį vakarą,— linksmai šnekėjosi ją kaišę žmonės,— šį vakarą eglutė bus neregėtai graži!

„Oi,— galvojo eglutė: — kad tik greičiau ateitų tas vakaras! Kad tik greičiau imtų žibinti žvakutes! Kas paskui bus? Ar ateis miško medžiai, ar atskris žvirbliai pažiūrėti manęs pro langą? Gal aš taip pasipuošusi žiemą vasarą stovėsiu?"

Taip, daug, gal ir per daug geidė eglutė! Iš to nekantrumo jai ėmė žievę skaudėti, o tas sopulys medžiams taip pat nemalonus, kaip galvos skaudėjimas žmonėms.

Pagaliau sužiebė žvakeles. Kas jų žibėjimas, kas puikumas! Eglutė taip visa sudrebėjo, net viena šakelė, prisilietusi prie žvakutės, užsidegė.

— Oi, oi!—suriko mergaitės ir šoko gesinti ugnies.

Dabar eglutė nebedrįso nei krustelėti. Tai buvo baisi kančia!.. Ji taip bijojo, kad tik nenukristų koks jos papuošalėlis... Tas visas gražumas vargšei visai apsuko galvą.

Tuo tarpu atsidarė durys, ir būrys vaikų subėgo į salę. Paskui juos iš lengvo suėjo ir vyresnieji. Vaikai sustojo prie eglutės ir — nustebę nutilo; tačiau ta tyla vieną minutę tesitraukė. Paskui pakilo neapsakomas triukšmas: jie pradėjo šokinėti ir lakstyti aplink eglutę ir už kitas kito traukyti nuo šakų dovanėles.

insert

„Ką jie čia dirba?—galvojo eglutė.— Kas bus toliau?"

Žvakutės tuo tarpu pačias šakeles pridegė. Tada jas ėmė po viena kitos gesinti, vaikams leido nusiskinti nuo eglutės visus gardumynus ir papuošalus. Vyresniųjų leisti, vaikai tuojau šoko į darbą. Eglutės šakelės visos sutreškėjo, ir kad jos viršūnė nebūtų buvusi pririšta aukso žvaigžde prie lubų, tikrai ją būtų parvertę ant grindų.

Vaikai su savo gražumynais tik šoko, tik lakstė. Eglutę visai pamiršo. Viena sena auklė priėjo dar kartą prie jos, bet tik pažiūrėti, ar nebeliko kur tarp šakų nenuskintos kriaušelės arba vynuogės.

— Pasaką! pasaką!—ėmė staiga šaukti vaikai ir nusitraukė, įkibę į skvernus, prie medžio vieną mažą, drūtą žmogelį.

_ Na₍ dabar čia kaip miške,— tarė šis, sėsdamas po eglute: —ir tam medeliui ne iš kelio būtų paklausyti mūsų pasakos! Bet aš vieną pasaką tesakysiu. Katrą jūs norite: apie dvylika brolių, juodvarniais laksčiusių, ar apie gulbę, karaliene tapusią?

— Apie dvylika brolių!—šaukė vieni.

— Apie gulbę!—rėkė kiti.

Baisus pakilo klegesys. Tiktai viena eglutė stovėjo tylėdama ir galvojo: „Kodėl jie manimi nesirūpina ir neklausia mano nuomonės?" Jai vargšei nebuvo atėję nei į galvą, kad jau padariusi ji savo darbą, kad ji daugiau niekam nebereikalinga.

Ir tas dručkis pasakė pasaką apie vieną gulbę, tapusią po ilgų vargų karaliaus pačia. Vaikai plojo delnais ir šaukė:

— Dar! sakyk dar!

Jie labai troško išgirsti ir dvylikos brolių, juodvarniais laksčiusių, pasakos, bet tas storapilvis nebenorėjo daugiau sakyti. Susimąsčiusi eglutė stovėjo ir tylėjo: miško paukšteliai niekuomet jai nesakydavo tokių gražių pasakų. „Kokių nuostabių daiktų esama tame pašalyje!—galvojo viena eglutė ir, girdėdama pasakojant tokį rimtą žmogų, tikėjo, kad tai tikra tiesa esanti.— O kas dabar gali žinoti! Gal ir aš kada karaliene tapsiu!" Ir eglutė vėl džiaugėsi, tikėjosi, kad kitą dieną ją taip pat kaišys, puoš žvakelėmis ir žaislais, auksu ir vaisiais.

„Rytoj jau nebedrebėsiu!—galvojo eglutė.—Rytoj tik savo gražumu gražėsiuos, rytoj vėl išgirsiu pasaką apie tą gulbę, o gal ir apie tuos brolius, juodvarniais laksčiusius."

Ir visą naktį eglutė išstovėjo tylėdama ir svajodama.

Ryto metą į kambarį atėjo tarnas ir tarnaitė.

„Tuojau vėl ims mane kaišyti!"—tarė sau eglutė.

Bet jie išvilko eglutę iš salės, užbruzdino laiptais į pastogę ir pabloškė tamsiame kampe, kur joks šviesos spindulėlis negalėjo įeiti. „Kas dabar bus?— lyg ką klausė eglutė,— Ką aš čia veiksiu? Ką aš išgirsiu?" Ir, prisiglaudusi prie sienos, ėmė ji galvoti ir mąstyti... O laiko mąstyti ji turėjo gana, nes slinko diena po dienos, naktis po nakties, ir niekas jos nebelankė. Pagaliau kažin kas užlipo į pastogę, tačiau ne eglutės pažiūrėti, bet padėti kampe kelių didelių dėžių. Ten parioglintos, tos dėžės visai užstojo eglutę; ją visi seniai jau buvo pamiršę.

insert

„Dabar žiema,— galvojo eglutė: — žemė sušalusi ir apsnigta, todėl žmonės negali manęs pasodinti: čia mane, matyti, iki pavasario laikys. Kaip išmintingi ir geri tie žmonės! Nesunku čia būtų laukti ir pavasario, kad tik nebūtų taip baisiai tamsu ir nejauku!.. Net mažų kiškelių nematyti!.. Kaip gera buvo tuomet stovėti apsnigtai miške ir žiūrėti, kaip apie tave šokinėja pilki kiškeliai!.. Tiesa, tada aš jų nemėgau. Bet kaip čia baisiai nuobodu ir ilgu!"

— Ci! ci! ci!—sucypė maža pelelė ir išlindo iš urvo; paskui išlindo kita. Peliukės apuostė eglutę ir prisiglaudė tarp jos šakelių.

— Koks baisus šaltis!— tarė pelytės.— Čia būtų visai gera, kad nebūtų taip šalta! Ar ne tiesa sene egle?

— Aš visai ne sena! — atkirto eglutė.— Yra daug senesnių už mane.

— Iš kur tu? Ir ką tu žinai?—ėmė klausinėti pelės, jos visuomet yra labai smalsios.— Ar tau teko būti puikiausioje pasaulio vietoje?.. Ar esi buvusi ten? Ar esi buvusi toje viralinėje, kur ant lentynų guli gardūs sūriai, kur palubėje kaba kumpiai, kur galima prilipus ant lašinių šokti, kur įeini liesa, o išeini soti, riebi?

— Ne, tokios vietos aš nežinau!—atsakė eglutė: —bet aš žinau mišką, kur šviečia saulė ir gieda paukščiai...

Ir ėmė joms pasakoti apie savo jaunas dienas. O pelytės to niekuomet nebuvo girdėjusios ir klausė išsižiojusios; paskui tarė:

— Kaip tavo daug matyta! Kokia tu laiminga esi buvusi.

— Ar aš?—vėl nustebo eglutė.— Juk tikrai yra buvę gerų mano amžiuje dienų.

Ir paskui ėmė ji pasakoti apie tą kūčių vakarą, kada ją kaišė žvakutėmis ir smaguriais.

— O!— suriko pelytės: — kokia tu buvusi laiminga, senoji tu egle!

— Aš visai ne sena!—vėl atsikirto eglutė.— Aš tik šią žiemą išvežta iš girios. Aš pačioj gerumoj, nors tokia didelė atrodau.

— Kaip gražiai tu moki pasakoti!—tarė pelės ir kitą naktį atsivedė su savimi dar keturias klausytojas.

Eglutė pradėjo vėl pasakotis apie save ir apie savo gyvenimą miške. Ir juo daugiau ji pasakojo, juo aiškesnė ir gražesnė jai rodėsi visa praeitis. Ji mąstė: „Taip, tai tikrai buvo laimingas tas laikas. Bet jis gal sugrįš. Gal paskui mane patiks dar didesnė laimė. Kas žino, gal ir aš ištekėsiu už karalaičio. Gal ir man taip bus, kaip tai gulbei, karaliaus pačiai?" Ir, sakydama tuos žodžius, ji atsiminė vieną gražų berželį, augusį girioje. Jai rodėsi, kad tas berželis esantis puikus karalaitis.

insert

— Kas yra ta gulbė, kur tokį vyrą gavo?—ėmė klausinėti pelės, ir eglutė pasakė joms visą pasaką.

Ji gražiausiai atsiminė kiekvieną žodelį, ir pelytėms taip patiko, jog iš džiaugsmo net šokti jos ėmė aplink eglutę. Kitą naktį atėjo dar daugiau pelių, o sekmadienį atsekė net dvi žvynės; bet žvynės pasaką išpeikė. Išgirdusios žvynių nuomonę, pelės nuliūdo, ir joms pačioms ėmė rodytis, kad gulbės pasaka tikrai nesanti tokia įdomi.

— Ar tu tą vieną temoki pasaką?—klausė žvynės.

— Taip, tik tą vieną!—atsakė eglutė.— Aš ją girdėjau laimingiausiame mano gyvenimo vakare; bet tuomet ir pati neišmaniau, kokia didelė buvo mano laimė.

— Bet ta pasaka visai negraži! Ar negalėtum pasakyti mums kokios istorijos apie kiaulės taukus, žvaktaukius, taukinę arba kitus gardžius daiktus?

— Ne,— atsakė eglutė.

— Tai lik sau sveika!— tarė žvynės ir nuėjo savais keliais.

Netrukus ir peliukės nustojo ją lankyti.

Eglutei vienai vėl buvo labai ilgu.

— Kaip gera buvo,— dūsavo ji,— kai mažos vikrios peliukės, sutūpusios aplink mane, klausė mano pasakų. Dabar ir to nebėr! Bet palauk, tegu tik mane išneša iš čia, aš ir vėl būsiu laiminga — ir vėl gėrėsiuosi peliukėmis ar bent gėrėdamasi jas minėsiu!

Ar sulaukė, ko norėjo, eglutė? Taip! Vieną rytą atėjo kažin kokie žmonės daryti tvarkos ant aukšto. Atstūmė dėžes ir ištraukė eglutę iš kampo. Maža to: ištraukę labai nemandagiai sviedė į žemę, paskui vilkte išvilko ant laiptų, kur buvo visai šviesu.

„Dabar tai jau naują gyvenimą pradėsiu!—pagalvojo eglutė. Ji pajuto tyrą orą, saulės šviesą ir — bematant atsidūrė žemai, kieme. Viskas taip greit atsitiko, tiek daug visokių daiktų paregėjo aplink save eglutė, jog visai pamiršo į save pažvelgti. Prie pat kiemo žaliavo didelis sodas, jis buvo visas sužydęs. Dideli radastų kerai augo prie tvoros ir žydėdami gardžiai kvepėjo. Sodo pakraštyje žydėjo liepos, o kregždės, skrajodamos ties jų viršūnėmis, čirškėjo: „Čia vyt, čia vyt!" Bet tie žodžiai buvo sakomi ne eglutei.

„Dabar tai bus man dienos!"—džiaugėsi eglutė ir ėmė plačiai kėsti šakeles... Bet jos buvo sudžiūvusios, nugeltusios, ir ji pati gulėjo dilgynėse. Aukso žvaigždė tebekabėjo viršūnėje ir žibėjo saulės šviesoje.

Kieme žaidė keli iš tų vaikų, kur kūčių vakarą šoko aplink eglutę ir gėrėjosi jos gražumu. Mažiausiasis pribėgo prie jos ir nutraukė jai aukso žvaigždę nuo viršūnės.

insert

— Žiūrėkit, kas beliko nuo eglutės, kokia ji dabar negraži, sena!— sušuko jis ir taip ją primynė, jog net šakelės sutreškėjo jam po kojų.

Eglutė pažiūrėjo į puikiai pasipuošusį sodą, pažvelgė į save ir ėmė gailėtis, kad jos nepalikę aname tamsiame kampe ant aukšto. Ji atsiminė savo jaunas miško dienas, linksmą kūčių vakarą ir mažąsias peliukes, taip mėgusias klausyti jos pasakų.

— Žuvo, viskas žuvo!—tarė nusiminusi eglutė.— Kad būčiau mokėjusi bent savo laime naudotis, kol galėjau! O dabar viskas žuvo, žuvo amžinai!

Netrukus atėjo darbininkas ir sukapojo eglutę į mažus šakalėlius, o paskui, suėmęs į glėbį, nunešė ir sukrovė po dideliu katilu. Išdžiūvę šakaliai beregint ėmė liepsnoti. Eglutė sunkiai dūsavo ir vaitojo, šakelės puškėjo. Pametę žaidę, atbėgo vaikai, sustojo aplink ugnį ir pritardami šakelėms kartojo: „Pikšt pūkšt! Pikšt pūkšt!" Girdėdama spragant savo šakeles, eglutė jautė tokį sopulį, tartum būtų kas širdį jai raižęs. Tuomet atsiminė gražius vasaros rytus girioje, šaltąsias žiemos naktis, skaisčiąsias dangaus žvaigždes, atsiminė laimingąjį kūčių vakarą ir gulbės pasaką, vienintelę pasaką, kurią buvo išmokusi savo amžiuje ir mokėjo kitiems sakyti. Ir paskui eglutė sudegė.

O vaikai tebežaidė sode. Visų mažasis lakstė pasikabinęs ant krūtinės aukso žvaigždę, puošusią eglutę laimingiausioje jos gyvenimo valandoje. Tas vakaras jau praėjęs, eglutės nebėr, todėl ir pasaką baigiame.

Viskas praeina pasaulyje, viskas nyksta baigiasi, net pati gražioji, pati įdomioji pasaka!