Gerai pardavė

Kartą vienas sodietis nuvedė karvę į turgų ir pardavė už septynis talerius. Grįždamas namo, eina pro kūdrą ir jau iš tolo girdi, kaip varlės kotrina:

– Kotri, kotri, kotri, kotri!

– Na, – tarė jis sau, – ką jos čia dabar niekus tauškia. Ne keturis, o septynis talerius aš gavau.

Priėjo prie kūdros ir sušuko:

– Ei jūs, kvaišos! Ką ten prasimanot? Aš gavau septynis, o ne keturis talerius.

O varlės kaip kotrino, taip ir kotrina savo:

– Kotri, kotri, kotri, kotri!

– Na, jeigu netikit, galiu jums suskaityti. Išsitraukė iš kišenės ir suskaitė septynis talerius po dvidešimt keturis grašius kiekvieną. Bet skaityk neskaitęs – varlėms tai nė motais, jos ir toliau sau kotrina:

– Kotri, kotri, kotri, kotri!

– Ei, jūs, – sušuko įpykęs sodietis, – jeigu jau tokios gudrios, tai šekit, skaitykitės pačios.

Ir švystelėjo pinigus į vandenį. Įmetęs sustojo ant kranto – palauks, kol varlės suskaitys ir grąžins jam pinigus, bet tos kaip įsikando, taip ir varo savo:

– Kotri, kotri, kotri, kotri! – O pinigų negrąžina. Laukė laukė žmogelis, pagaliau atėjo vakaras,

laikas namo eiti, iškeikė varles ir sušuko:

– Ei jūs, kvarklės, bukagalvės, išsprogtakės, gerklės jūsų plačios, rėkiat, kad net ausis spengia, o septynių talerių suskaityti nemokat. Manot, stovėsiu aš čia ir lauksiu, kol jūs ten čiupinėsitės?

Ir apsisukęs nuėjo sau, o varlės ir toliau kotrina jam iš paskos:

– Kotri, kotri, kotri, kotri! Grįžo namo visai sugižęs.

Praėjo kiek laiko ir prasimanė jis kitą karvę, papjovė ir sumetė: jeigu gerai mėsą parduos, gaus tiek, kiek vertos dvi karvės, ir dar oda liks. Nuėjo tad, mėsa nešinas, prie miesto vartų, o ten visa ruja šunų susirinkusi, priekyje toks didžiulis kurtas. Pribėgo jis, šokinėja aplink mėsą, šniukštinėja ir amsi:

– Am, am, am, am!

Ir kad šuo vis nesiliovė amsėjęs, sodietis tarė jam:

– Taip, taip, suprantu, tu sakai: „Man, man“, vadinasi, nori gauti mėsos. Nieko sau būtų, jeigu aš tau ją atiduočiau.

Tačiau šuo nieko nenori girdėti ir toliau ambrija:

– Am, am!

– Na, gerai, sakykim, tu mėsos nesuėsi, o už savo draugus ar gali laiduoti?

– Am, am! – atsakė šuo.

– Na, tiek to, jeigu jau taip nori, paliksiu tau mėsą, aš tave pažįstu, žinau, kur tarnauji. Bet įsidėmėk: po trijų dienų kad man būtų pinigai. Kitaip bus blogai. Gali man ir namo juos atnešti.

Taip taręs, iškrovė mėsą ir patraukė namo. Šunys pripuolė prie mėsos ir kad loja, kad skalija:

insert

– Am, am, am, am!

Sodietis girdi iš tolo jų balsus ir galvoja: „Dabar jie visi reikalauja sau dalies, bet atsiteisti turės didysis.“

Kai praėjo trys dienos, sodietis pagalvojo: „Šįvakar pinigai bus mano kišenėje“, – ir laukia patenkintas. Bet niekas neatėjo ir pinigų jam neatnešė.

– Niekuo negali žmogus pasikliauti, – tarė jis ir, netekęs kantrybės, nuėjo į miestą pas mėsininką ir pareikalavo savo pinigų.

Mėsininkas pamanė, kad čia kokie juokai, bet sodietis tarė:

– Be juoko, aš atėjau savo pinigų. Ar prieš tris dienas didysis šuo neatnešė tau visos karvės skerdienos?

Mėsininkas supyko, čiupo šluotą ir išvijo sodietį lauk.

– Palauk, palauk, – tarė sodietis, – yra dar teisybė pasaulyje!

Nuėjo jis į karaliaus rūmus ir pasiprašė priimamas. Nuvedė jį pas karalių. Tas sėdėjo su savo dukteria ir paklausė, kokios bėdos jį čia atvijusios.

– Ak, – tarė sodietis, – varlės ir šunys paglemžė mano gerą, o mėsininkas man už tai šluota atsimokėjo.

Ir kuo smulkiausiai nupasakojo, kaip viskas buvo. Išgirdusi tokias jo kalbas, karaliaus duktė kad prapliups juoktis, o karalius ir sako jam:

– Šiuo reikalu aš nieko negaliu tau padėti, užtat išleisiu už tavęs savo dukterį. Ji kaip gyva dar nebuvo juokusis, tik dabar, klausydamasi tavo kalbų, prasijuokė, o aš buvau pažadėjęs išleisti ją už to, kas ją prajuokins. Gali dėkoti Dievui už savo laimę.

– O, – atsakė sodietis, – aš visai jos nenoriu. Jau turiu namie pačią ir tos vienos man per akis. Kai pareinu namo, atrodo, jog kiekvienoje kertėje popačią stovi.

Karalius supyko ir sako:

– Tu esi storžievis.

– Ak, pone karaliau, – atsakė sodietis, – ko gi iš manęs norėti – koks paukštis, tokia ir jo giesmė!

– Na, palauk, – atšovė karalius, – nenori – nereikia, aš tau kitaip atsilyginsiu. Dabar nešdinkis man iš akių, bet po trijų dienų kad vėl būtum čia, tau bus atskaityti visi penki šimtai.

Išėjo sodietis pro duris, o sargybinis ir sako jam:

– Tu prajuokinai karalaitę, tai dabar tau bus gausiai atlyginta.

– Taip, žinoma, – atsakė sodietis, – man bus išmokėti penki šimtai.

– Klausyk, – sako kareivis, – perleisk dalį man, ką tu su tiek pinigų veiksi?

– Gerai, – tarė sodietis, – kaip tau galiu du šimtus perleisti, po trijų dienų prisistatyk karaliui ir tegu tau atskaito du šimtus.

Išgirdo tas jų kalbas netoliese stovėjęs žydas, pasivijo sodietį, čiupt jam už skverno ir sako:

– Ui, ui, ui, na ir pasisekė tamstelei! Tai Dievo stebuklas! Aš tamstelei iškeisiu, aš tamstelei pamainysiu smulkiais, ką tamstelė veiksi su stambiais taleriais?

insert

– Kodėl gi ne, Maušeli, – sako sodietis, – kad ir visus tris šimtus, tik duok man smulkiais iškart, lygiai po trijų dienų karalius su tavim atsiskaitys.

Žydas apsidžiaugė, kad galės čia gerai pasipelnyti, ir atnešė visus pinigus sudilusiomis monetomis, kurių trys tiek vertos, kiek naujų dvi.

Po trijų dienų, kaip karaliaus buvo sakyta, atėjo sodietis pas karalių.

– Nuvilkit jam sermėgą, – liepė karalius, – tegu atsiima savo penkis šimtus.

– Ak, – tarė sodietis, – kad jie jau nebe mano, du šimtus padovanojau sargybiniui, o tris šimtus man išmainė žydas. Iš teisybės man jau nieko nebepriklauso.

Tuo metu įėjo kareivis su žydu ir pareikalavo atiduoti, ką jiems buvo pažadėjęs sodietis. Ir kiekvienas gavo tiek rykščių, kiek jam priklausė. Kareivis pakėlė tai kantriai, nes jau žinojo jų skonį, o žydas gailiai aikčiojo:

– Ui, vej! Argi tai pinigai, argi tai raudonieji? Prajuokino sodietis karalių, praėjo jam visas pyktis, ir tarė jis:

– Kad tu praradai savo atpildą dar jo negavęs, tai aš tau kitaip atsilyginsiu: nueik į mano iždinę ir pasiimk pinigų kiek tik tau patinka.

Sodiečiui du kartus sakyti nereikėjo, ir prisižėrė jis savo plačias kišenes kiek tik tilpo. Paskui nuėjo į smuklę ir skaito savo pinigus. Žydas atsekė iš paskos ir nugirdo, kaip jis murma pats sau vienas:

– Na ir sukčius tas mūsų karalius. Gražiai mane apmovė! Negalėjo pats išmokėti man pinigų. Tada bent žinočiau, kiek turiu. O dabar prisižėriau iš akies ir nežinau, ar tikrai tiek man priklausė.

„Ponedie, apsaugok, – tarė sau žydas, – šitaip nepagarbiai šnekėti apie mūsų valdovą! Lekiu, apskųsiu, tada karalius mane apdovanos, o jį dar ir nubaus.“

Išgirdęs apie tokias sodiečio kalbas, karalius supyko ir liepė žydui nueiti ir atvesti nusikaltėlį.

Žydas nubėgo pas sodietį:

– Tau reikia tuoj pat pas poną karalių eiti taip, kaip stovi.

– Aš jau geriau žinau, kas pridera, – atsakė sodietis. – Pirma pasisiūdinsiu naują sermėgą. Kurgi tai matyta, kad žmogus, turintis kišenėje tiek pinigų, eitų pas karalių senais skarmalais apsivilkęs!

Pamatęs, kad sodietis neis, kol nepasisiūdins naujos sermėgos, žydas išsigando. Juk per tą laiką karaliui gali praeiti pyktis, ir tada jis negaus dovanų, o sodietis išsisuks nuo bausmės. Todėl tarė:

– Aš galiu tamstelei grynai iš draugiškumo trumpam paskolinti gražią sermėgą. Ko gi žmogus iš meilės nepadarai!

Sodietis sutiko, užsivilko žydo sermėgą ir nuėjo su juo į rūmus. Karalius ėmė jį barti už piktas kalbas, apie kurias jam pranešęs žydas.

– Ak, – tarė sodietis, – žydas visada meluoja, iš jo lūpų niekada neišgirsi teisingo žodžio. Nė kiek nenustebčiau, jeigu jis imtų tvirtinti, kad aš vilkiu jo sermėgą.

insert

– O kaipgi, – sušuko žydas, – argi sermėga ne mano? Argi aš nepaskolinau tamstai iš gryno draugiškumo, kad galėtum pasirodyti ponui karaliui?

Išgirdęs tuos žodžius, karalius tarė:

– Vieną iš mudviejų žydas tikrai apgavo – arba mane, arba sodietį.

Ir liepė dar atskaityti jam raudonųjų.

O sodietis parėjo namo su gražia sermėga ir gražia krūvele pinigų kišenėje sakydamas:

– Šį sykį man pasisekė.