Giedantis kaulas

Kartą viename krašte siautėjo baisus šernas: kniso sodiečiams laukus, draskė gyvulius ir žmonėms savo iltimis žarnas paleisdavo. Ir prižadėjo karalius, jeigu tik atsirastų žmogus, kuris išvaduotų kraštą nuo tos nelaimės, gerai už tai atsilyginti. Bet žvėris buvo toks didelis ir stiprus, kad niekas nedrįso net artyn prieiti prie girios, kur jis laikėsi.

Galų gale karalius liepė paskelbti: kas pagaus ar nugalabys šerną, už to jis išleis savo vienturtę dukterį.

O gyveno tame krašte du broliai, vieno neturtingo žmogaus sūnūs, ir pasišovė jie pabandyti laimę – kas bus, tas bus. Vyresnysis, suktas ir gudrus, darė tai iš puikybės, jaunėlis, doras ir kvailas, – iš geros širdies. Karalius tarė:

– Kad lengviau rastumėt žvėrį, eikit į girią iš priešingų pusių.

Taip jie ir padarė – vyresnysis ėjo iš vakarų, o jaunėlis iš rytų pusės. Paėjo kiek jaunėlis ir sutiko mažą žmogeliuką. Tas laikė rankoje juodą ietį ir tarė:

– Už tai, kad esi doras ir geros širdies, duodu tau šitą ietį. Su ja galėsi drąsiai stoti prieš šerną, ir jis tau nieko nepadarys.

Jaunėlis padėkojo žmogeliukui, užsimetė ietį ant pečių ir eina be baimės toliau. Paėjo kiek, žiūri – atlekia šernas ir – tiesiai prie jo. Bet jis atstatė ietį, ir įsiutęs žvėris taip smeigėsi į ją, kad net širdis jam per pusę plyšo. Užsimetė jaunėlis siaubūną ant pečių ir patraukė namų linkui – nuneš karaliui.

Ėjo, ėjo ir išėjo į kitą girios pusę, o ten buvo namai, kur linksminosi žmonės – šoko, gėrė vyną. Ten sėdėjo ir jo vyresnysis brolis, užėjęs dėl drąsos taurelės išmesti, manydamas, kad šernas vis tiek niekur nuo jo nepabėgs. Kai dabar jis pamatė jaunėlį išeinant iš girios su laimikiu ant pečių, jo pikta širdis užsidegė baisiu pavydu. Jis sušuko:

– Užeik čionai, broliuk, pailsėk ir pasistiprink – išgerk taurę vyno.

Jaunėlis, nieko pikto nenumanydamas, užėjo ir papasakojo broliui apie gerąjį žmogeliuką, pasigyrė gavęs iš jo ietį, kuria ir nusmeigęs šerną. Vyresnysis brolis išlaikė jį čia iki vakaro, o paskui abu drauge išėjo. Sutemus priėjo tiltą per upelį, vyresnysis brolis praleido jaunėlį į priekį, ir, kai jis buvo ties upelio viduriu, trenkė jam iš užpakalio, tas ir pargriuvo negyvas. Pakasė jį po tiltu, pasiėmė šerną, nunešė karaliui ir apsiskelbė pats jį nudėjęs. Ir gavo už tai karalaitę. O kad jaunėlis iš girios negrįžo, tai sakė:

„Matyt, šernas bus jam žarnas paleidęs“, – ir visi tuo tikėjo.

Bet nuo Dievo akių nieko nepaslėpsi, ir šitas nedoras darbas iškilo aikštėn. Po daugelio metų per tiltą ginė bandą piemuo, žiūri – apačioj smėlyje guli baltas kaip sniegas kaulas, ir pagalvojo – geras iš jo išeitų švilpukas. Nusileido žemyn, pasiėmė kaulą ir išsidrožė savo ragui švilpuką. Ir koks buvo jo nustebimas, kai, pirmą kartą papūstas, kaulelis pats užgiedojo:

Ak tu, mielas piemenėli, Pūti mano kauliukėlį, Mane brolis nudaigojo, Po tiltu žemėm užklojo,

Apsiskelbė šerną nudėjęs,

Dabar džiaugias, karalaitę laimėjęs.

– Koks nuostabus ragelis, – nusistebėjo piemuo, –

pats be niekur nieko gieda. Reikia nunešti jį karaliui.

Kai tik nuėjo pas karalių, ragelis vėl užgiedojo savo giesmelę. Karalius viską suprato ir liepė perkasti žemę po tiltu, ten ir buvo rasti visi nužudyto brolio kaulai. Nelabasis brolis negalėjo išsiginti savo piktadarybės, buvo užsiūtas į maišą ir gyvas paskandintas, o nužudyto brolio kaulai palaidoti kapinėse į gražų kapą.