Girulis birulis

Buvo toks karaliūnas, ir jis pasistatė sau rūmus. Pasistatęs rūmus, karaliūnas išvažiavo ieškoti stogdengio, kad jam rūmus apdengtų aguonų grūdais. Bevažiuodamas įsinorėjo gerti ir, priėjęs upelį, atsigulė gerti. Bet tik pasilenkė, tuoj jam kažkas čiupt už barzdos. Kai įsitvėrė už barzdos, klausia:

—      Ko ieškai?

Karaliūnas sako:

—      Ieškau stogdengio.

Tada tas sako:

—      Pažadėk man, ko nepalikai namie, tai apdengsiu.

Karaliūnas pagalvojo, kad visa namie paliko, ir pažadėjo.

Karaliūnas klausia:

—      Koks tavo vardas?

Jis sako:

—      Nesakysiu. Kad tu mano vardą sužinosi, tai aš tau veltui apdengsiu.

Tas karaliūnas turėjo kalbos išmokytą vilką. Karaliūnas paleido vilką pas stogdengio pačią: gal sužinos vardą. Karaliūnas nesako, kad išsiuntė pas pačią vardo sužinoti. O vilką prišėrė, prišėrė, kad kelyje neįsinorėtų ėsti. Vilkas nubėgęs pamatė pačią, supančią vaiką ir dainuojančią:

—      Liūlia liūlia Girulio Birulio sūnų!

Atneš Girulis Birulis karaliaus sūnų.

Vilkas bėgdamas kalba:

—      Girulis Birulis...

Bet bebėgdamas vilkas sutiko avių bandą ir ėmė avis draskyti ir užmiršo vardą.

Antrąsyk karaliūnas vilką prišėrė, kad jis jau nebeįsinorėtų ėsti. Bėgdamas namo ir vėl užmiršo vardą, bedraskydamas karvę.

Ir vėl siunčia karaliūnas vilką trečią sykį. Bet jau buvo apvalyti laukai, ir jis nieko kelyje nesutiko. Atbėgęs pas karaliūną, vilkas pasakė vardą.

O jau stogdengys baigė dengti stogą. Karaliūnas išėjęs sako:

—      Giruli Biruli, lipk valgyti!

Kai tik šitaip pasakė, tuoj jis šlept nuo stogo ir užsimušė. Ir karaliūnui veltui stogą apdengė, ir liko sūnus gyvas.