Grambuolys

Mylimąjį karaliaus žirgą apdovanojo aukso pasagais. Po aukso pasagą gavo jis kiekvienai kojai.

O už kokius nuopelnus?

Žirgas buvo labai gražus: laibos kojos, išmintingos linksmos akys ir tokie puikūs karčiai, jog jie kaip apdangalas gobė jo visą kaklą. Žirgas buvo ne tik gražus, bet ir drąsus; kovoj jis nešiojo savo poną po parako dūmus, išnešė sveiką iš kulipkų lietaus, nebijojo švilpiančių ir šnypščiančių bombų, kramtė, spardė ir mindžiojo puolančius priešininkus, vienu šūkiu peršoko kritusį priešininko arklį ir tuo išgelbėjo aukso karūną, išgelbėjo savo raitelio gyvybę, o jo gyvybė buvo dar brangesnė ir už karūną — štai už ką jį apdovanojo aukso pasagais.

Bet štai iš arklidės išlindo grambuolys, mėšlų vabalas.

— Pirmiausia žemės galingieji, o paskui ir menkieji,— tarė jis.— Bet, antra vertus, galingumas čia nesvarbus dalykas!

Ir jis atkišo savo laibutes kojas.

— Tau ko reikia?—paklausė kalvis.

— Aukso pasagų!—atsakė grambuolys.

— Žiūrėkit man!—sušuko kalvis.— Arklį kausto — tai ir varlė kiša koją! Taip ir bus, gausi aukso pasagus!

— Žinoma, aukso pasagus!—atšovė grambuolys.— Ir kodėl ne? Kuo aš prastesnis už tą didelį gyvulį — už arklį, kurį ir šeria, ir girdo, ir maudo, ir šukuoja kaip kokį poną? Juk aš taip pat karaliaus arklidėj stoviu!

— Ar tu nežinai, už ką aukso pasagus davė arkliui?—paklausė kalvis.— Ar tu to nesupranti?

— Ar suprantu? Aš viena suprantu: čia tyčia manęs niekas nemato. Tikrai! Čia tyčia visi mane žemina, visi skriaudžia! Gerai, mokėsiu gyventi ir be jūsų; imsiu ir išlėksiu į kitus kraštus!

— Laimingo-kelio!—tarė kalvis.

— Nepraustaburni tu, juodnugari!—atrėžė grambuolys ir ištruko iš arklidės.

Neilgai skridęs, atsidūrė puikiam daržely, kur gardžiai kvepėjo radastai ir levendros.

— Ar ne tiesa, kaip čia gražu?— tarė dievo karvutė, raudonais taškuotais sparneliais.— Kaip čia gražu, kaip malonu!

— Aš prie geresnių daiktų pratęs!— tarė grambuolys.— Jums čia gražu! Tik juokai! Kame čia bent vienas daiktas gražus? Nėra nei vienos mėšlo krūvelės!

Ir jis pasipūtęs nurėpliojo toliau — į didelės leukonijos pavėsį. Ten šliaužiojo kopūstų vikšras.

— Koks gražus pasaulis!—sakė jis.— Kokia šilta ir maloni saulutė! Visur pilna gyvybės! O kai aš galop užmigsiu arba, kaip kitaip sakoma, numirsiu, tai pabusiu peteliške ir imsiu skraidyti.

— Aure ką prasimanė: peteliške skraidyti!—tarė grambuolys.— Lauk, bus ne niekis! Štai aš esu dabar iš karaliaus arklidės,— ir ten niekas, net mylimasis karaliaus žirgas, nemano skraidyti, nors jis ir labai didelis pagyrų maišas. Dabar jis baigia nešioti mano seną aukso autuvą! Skraidyti! Mes—kitas dalykas! Mes tai skrisim...

insert

Ir nuskrido jis toliau.

— Nenorėčiau pykti, bet kad patys pykdo!—pasakė jis nulėkdamas.

Čia jis nusileido ant vejelės. Gulėjo jis ten kiek gulėjęs ir užmigo.

Jam bemiegant, užėjo debesys, ir siūbtelėjo didelis lietus. Grambuolys

pabudo nuo ūžesio ir norėj6 įsirausti kur į žemę, bet negalėjo. Vanduo vartaliojo jį į visas puses, ir jis turėjo arba šonais, arba aukštyn kojomis plaukti. Kad jam reiktų pakelti sparnus ir pradėti skristi, nebuvo laiko ir galvoti. Jis net vilties nustojo išsikepurnėti kada nors gyvas iš tos vietos ir, viską metęs, laukė, kur vanduo nuneš.

Lietui klek apstojus, grambuolys apsidairė ir pamatė priešais kažkokį baltą daiktą: tat buvo audeklas, patiestas baltintis. Šiaip taip nurėpliojo jis ligi to audeklo. Vienas audeklo kraštas buvo užsivertęs, ir į tą suvertimą jis įlindo. Žinoma, čia buvo toli gražu ne taip patogu gulėti, kaip šiltame arklidės mėšle, bet patogesnės vietos niekur aplinkui matyti nebuvo, ir vabalas apsiliko, kur buvo įlindęs; jis išgulėjo ten visą dieną ir naktį. O lietus vis lijo ir lijo.

Ryto metą grambuolys išlindo iš audeklo. Jis buvo be ūpo ir keikė orą.

Ant audeklo tupėjo dvi varlės; jų nušvitusios akys rodė, kad jos buvo labai smagios.

— Koks puikus oras!—tarė viena varlė.— Koks slapias audeklas tebėra! Net kojas man niežti: baisiai ima noras paplaukyti!

— Norėčiau žinoti,— sakė kita varlė: — ar teko kregždei, skraidančiai tolimus kraštus, kame nors rasti tokį puikų orą, kaip mūsų? Kaip čia drėgna! Sakytum, šlapiame griovyje guli. Kas tuo nesidžiaugia, tas nemyli savo tėvynės!

— Matyt, jūs niekados nesat buvę karaliaus arklidėje,— atsiliepė grambuolys.— Ten drėgna, šilta ir kvepia. Toks tai bent oras. Gaila tik, kad jo negalima pasiimti į kelią! Sakykite, ar nėra čia kartais sode inspekto, kur dideli ponai, kaip aš galėtų rasti sau gerą būstą?

Bet varlės ar nesuprato jo, ar nenorėjo suprasti.

— Aš niekados dukart neklausiu,— tarė grambuolys, tris kartus jau paklausęs ir jokio atsakymo negavęs.

Jis parėpliojo kiek toliau ir rado molinio puodo šukelę. Šukelei, žinoma, čia buvo ne vieta, bet ji gera buvo pasislėpti nuo vėjo ir lietaus. Po ja gyveno kelios žirkliukų šeimynos. Šita tautelė be galo draugiška, o jų moterys nepaprastai rūpestingos motinos. Kiekviena gyrė savo vaikus, laikydama juos gražiausiais ir išmintingiausiais.

— Mano sūnelis jau, susižadėjęs!— sakėsi viena motina.— Koks jis geras ir nekaltas vaikas tebėra! Kas jo dorumas, kas jo maldingumas! Vedimas dažnai jaunus apsaugo nuo išklydimų. Koks džiaugsmas motinai!

— O mano sūnelis,— sakė kita motina,— lig tiktai išriedėjo iš kiaušelio, tuojau pradėjo nerimti namie ir prašytis, kad jį leistumėm pakeliauti po žmones. Toks jau jo karštas būdas! Bet tegu, kol jaunas, pasižmonėja. Yra kuo džiaugtis motinai,— tarė ji grambuoliui: — ar ne tiesa?

insert

— Tikra tiesa,— atsakė grambuolys.

Po to jos pasikvietė grambuolį į vidų, ir jis palindo po puodo šuke.

— O dabar prašom dirstelėti ir į mūsų mažiulius!—sušuko trečia ir ketvirta motina.— Tokie jie meilūs ir tokie gražūs, tie mūsų beldikai! Bet jie elgiasi visados gerai, jei nesopa jiems pilvelių, o jų metuose tas dažnai juk atsitinka.

Taip gyrė kiekviena motina savo vaikus. Vaikai taip pat netylėjo ir savo mažytėmis uodegų žnyplelėmis tampė grambuolį už barzdos.

— Ai, kokie jie ištvirkėliai, kokie jie nenuoramos, tie mažiukai!— skundėsi mylinčios motinos. Bet grambuoliui tai įkyrėjo, ir jis paklausė:

— Ar toli dar tas inspektas?

— O, toli, dar labai toli, kažkur ten už griovio,— atsakė jam viena motina.— Tikiuosi, kad nei vienas mano vaikas taip toli nekeliaus,— numirčiau iš baimės!

— Na, o aš pabandysiu ten nuvykti!—tarė grambuolys ir nurėpliojo tolyn, nieko neatsisveikinęs — taip elgiasi juk visi dideli ponai.

Pas griovį rado jis daugybę saviškių — tokių pat grambuolių.

— Sveikas gyvas!— tarė jie.— Prašom arčiau! Čia pat mes ir gyvenam! Puikus čia mūsų buvimas. Ar nemalonėtum sveikas nusileisti į apačią giliau, į patį dumblą? Tur būti, pavargęs esi iš kelio?

— O, be galo pavargau!—atsakė grambuolys.— Mane užklupo lietus, ir aš turėjau gulėti ant gryno audeklo, kur nebuvo mėšlo nei kruopelės, o toks švarumas mane baisiai alsina. Be to, dar pradėjo gelti vieną sparną, kurį užpūtė vėjas, man besant po moline šukele. Kaip malonu galų gale vėl patekti i savųjų tarpą — tikra laimė!

— Gal kartais sveikas iš inspekto atvykai?—paklausė vienas senas vabalas.

— Rado man vietą —iš inspekto! Ne, toli gražu ne!—atsiliepė grambuolys.— Aš iš karaliaus arklidės, kur nuo pat gimimo auksu avėjau. Dabar aš keliauju, turėdamas vieną slaptą paliepimą, ir todėl geriau manęs neklausinėkit — vis tiek daugiau nieko nebesakysiu.

Paskui grambuolys nusileido žemyn į dumblą. Ten sėdėjo trys jaunos vabalaitės. Jos neturėjo ko sakyti svečiui ir tik juokdamosios prunkštė.

— Visos mano dukterys tebėr nesusižadėjusios,— tarė motina, ir vabalaitės vėl susijuokė, bet šį kartą jau iš gėdos.

— Net karaliaus arklidėje nesu matęs tokių gražuolių!— stebėjosi ilsėdamas grambuolys.

— Negėdink tik sveikas mano mergaičių; nekalbėk taip su jomis,— nebent sveikas turi tikrus norus! Bet žinau, kad turi, ir aš jus laiminu.

— Ura!—suriko visi vabalai, ir mūsų grambuolys jau buvo sužadėtas. Ilgai netruko, ir vestuves padarė, nes atidėlioti nebuvo jokios priežasties.

insert

Antra diena praėjo labai .linksmai, trečia—nei šio, nei to, o paskui reikėjo rūpintis jau maisto pačiai ir toliau net vaikams.

— Dailiai jie man galvą apsuko, nėr ko sakyti!—tarė sau grambuolys.—Dabar man viena belieka: tuo pačiu ir jiems atsimokėti.

Kaip manė, taip ir padarė. Vieną rytą jis išėjo iš namų, ir visą dieną negalėjo jo sulaukti; naktį jis taip pat nebegrįžo — jo pati liko našlė.

— Ai, ai, ai!—stebėjosi visi grambuoliai.— Mes tą valkatą priglaudėm ir priėmėm į savo tarpą kaip kokį gerą naudą; dabar jis pabėgo ir dar paliko mums penėti savo pačią.

— Na, tebūna ji vėl laikoma mergaite ir gyvena pas mane!—tarė motina. — Tfu! Verta čia mums krimstis dėl tokio niekšo!

Grambuolys tuo tarpu savo kelionę varė toliau ir perplaukė griovį ant kopūsto lapo. Rytą kažkokie du priėjo prie griovio. Pamatę grambuolį, pakėlė jį ir ėmė vartyti į visas puses ir kalbėti labai moksliškai, ypač vienas iš jų — jaunas berniukas. Jis kalbėjo, kaip dedą graužė: „Alachas mato juodą vabalą ant juodos uolos juodo akmens! Taip Korane parašyta, ar ne tiesa?"—paklausė berniukas.

Paskui pavadino grambuolį lotynišku vardu ir ėmė pasakoti apie jo rūšį ir ypatybes. Kitas asmuo — senas mokslininkas — patarė grambuolį parnešti namo, kur turėjo visą panašių vabalų rinkinį, ir prie jų prijungti tą. Bet tokia kalba be galo nepatiko grambuoliui, netikėtai jis šmurkštelėjo iš mokslininko rankų ir nuzvimbė sau.

Sparnai, jau buvo jam visai išdžiūvę, ir todėl galėjo toli lėkti. Jis nuskrido ligi inspekto, rado stiklus pradarus, nieko nelaukdamas smuko į vidų ir įlindęs įsirausė į šiltą mėšlą.

— Štai kur gyvenimo laimė!—tarė jis sau.

Paskui greit užmigo ir sapnavo, kad karaliaus žirgas kritęs ir jo aukso pasagai atitekę jam — vabalui, ir dar pažadėję kitus tokius dovanoti.

Sapnas labai buvo malonus. Pabudęs grambuolys išlindo į viršų ir ėmė dairytis į visas šalis. Koks gražumas aplinkui! Užpakaly augo milžiniškos palmės, didžiai iškėlusios į dangų šakas; pro jų lapus švietė saulė; po palmėmis žydėjo puikiausi žolynai: tai raudoni kaip žarijos, tai geltoni kaip gintaras, tai balti kaip pirmutinis žiemos sniegas.

—- Tai bent augalai!—tarė grambuolys.— Kiek čia bus valgymo, jiems supuvus! Didelis sandėlis, ką čia kalbėti! Tikrai čia gyvena kas nors iš mūsų. Eisiu, pažiūrėsiu, ar nerasiu čia kokio mūsiškio, su kuriuo verta būtų susipažinti. Prisipažįstu, esu didus ir tuo džiaugiuosi, kad esu didus!

Staiga kažkieno ranka pagriebė jį, suspaudė ir ėmė vartyti į visas puses.

insert

Į inspektą buvo atėjęs daržininko sūnus su kitu berniuku. Pamatę grambuolį, jie sumanė su juo pažaisti. Pirmiausia įvyniojo jį į vynmedžio lapą ir įsidėjo į tamsią kelnaičių kišenę. Grambuolys ėmė krutėti ir spardytis, bet vaikas prispaudė už tai jį su ranka, ir jis noroms nenoroms turėjo nurimti. Paskui vaikai nubėgo į didelį ežerą, buvusį gale daržo. Tenai jie įtupdė grambuolį į seną klumpę, įsmeigė į ją pagalėlį, vietoj stiebo, ir pririšo prie jo su vilnoniu siūlu grambuolį. Dabar vabalas tapo jūrininku ir turėjo plaukti vandeniu.

Ežeras buvo labai didelis ir pasirodė grambuoliui kaip kokia jūra. Taip išgąsdino jį tas reginys, jog parvirto jis ant nugaros ir ėmė kratyti baisiai kojas.

Laivelis tuo tarpu plaukė; vandens srovė, pagriebusi jį, nešė tolyn.

Bet kai tik jis kiek tolėliau paplaukdavo, berniukas kuris, pasiraitęs kelnaites, brisdavo į vandenį ir vėl jį atvarydavo į kraštą.

Bet tuo pačiu laiku, kai laivelis buvo pradėjęs plaukti nuo kranto, vaikus pašaukė namo. Jie skubindamies nubėgo j namus, palikę jūrininką vieną.

Dabar laivas galėjo be kliūčių tolintis nuo kranto. Jis plaukė vis tolyn ir tolyn į ežero vidurį, o grambuolį kas kartą didesnė ėmė baimė: juk jis buvo pririštas prie stiebo ir negalėjo nuskristi.

Tuo tarpu atlėkė prie jo musė.

— Koks puikus oras!— tarė ji.— Štai aš čia pastovėsiu, pasišildysiu prieš saulutę ir pasiilsėsiu. Pasišildyti čia bus malonu.

— Rado man malonumą! Ar nematai, kad aš pririštas? — atsiliepė grambuolys.

— Bet aš nepririšta!—pasakė musė ir nuzvimbė.

— Aa, dabar jau aš pažinau pasaulį,— sunkiai atsiduso grambuolys.— Pasaulis piktas ir bjaurus! Tik vienas doras daiktas tėra jame — tat aš. Tikrai, tik pagalvokit, kiek čia neteisybės! Pirmiausia aplenkė mane neduodami aukso pasagų, paskui aš gavau mirkti ant šlapio audeklo ir stovėti visą naktį vėjy, o galų gale dar pačią man užkorė! Toliau aš gaunu laisvę, noriu pasižmonėti pasaulyje, laimės paieškoti; man jau pavyksta išeiti į tikrą kelią — ir kas? Sutinka mane vaikpalaikis, riša prie laivo stiebo ir meta į audringą jūrą. O tuo tarpu karaliaus žirgas džiaugiasi aukso pasagais ir raito nosį. Štai kas mane labiausiai pykina! Galop kam dar čia kalbėti! Pasauly iš nieko užjautos nelauk! Mano gyvenimo istorija labai įdomi, bet kas iš to, jei jos niekas nežino? Antra vertus, pasaulis ir nevertas, kad ją žinotų; kitaip jis man būtų davęs aukso pasagus dar man karaliaus arklidėje bebūnant, kada, segant karaliaus žirgą, ir aš buvau atkišęs savo kojas. Kad turėčiau aukso pasagus, aš būčiau arklidės papuošalas ir didybė! Dabar aš žuvęs arklidei, žuvęs pasauliui,— viskas pabaigta!

insert

Bet ne viskas dar buvo pabaigta. Ant ežero pasirodė laivė, joje sėdėjo kelios jaunos mergaitės.

— Aure, žiūrėkit, plaukia klumpelė!— tarė viena mergaitė.

— O joje kažkoks juodas daiktas!—sušuko antra.

Laivė priplaukė klumpelę, ir mergaitė ištraukė ją iš vandens. Viena iš jų išsiėmė iš kišenės mažas žirkleles, atsargiai nukirpo grambuoliui siūlą ir, išlipus į krantą, paleido ant žolės.

— Lipk, lipk! O jei gali, tai skrisk!—pasakė ji.—Laisvė—geriausias, daiktas!

Grambuolys pakilo ir įskrido pro langą į didelę trobą. Ten jis, nuilsęs ir nuvargęs, įstrigo į ilgus, minkštus karaliaus žirgo karčius. Grambuolio netikėtai buvo pakliūta į savo gimtinę, į tą pačią arklidę. Jis tvirtai įkibo į karčius, pagulėjo kiek laiko nejudėdamas ir atsipeikėjo.

— Štai dabar aš sėdžiu ant mylimojo karaliaus žirgo, tartum pats karalius!.. Taip, palauk, ką aš čia buvau norėjęs pasakyti? Aa, atsiminiau! Štai puiki mintis ir visiškai teisinga. „Už ką davė arkliui pasagus?" klausė tada manęs kalvis. Tik dabar į tą klausimą aš galiu atsakyti. Juk pasagai jam buvo tik dėl manęs duoti — štai kas yra! Tik dabar man atėjo į galvą! Kad ne aš, jis aukso pasagų kaip savo ausų nebūtų matęs!

Ir grambuoliui vėl grįžo ūpas.

— Kelionė daug išmoko,— tarė jis sau.

Saulės spinduliai, skverbdamiesi pro langą, šildė grambuolį, ir arklidėje buvo šviesu ir ramu.

— Tiesą sakant, gerai pagalvojus, pasaulis nėra toks jau bjaurus, kaip atrodo,— tarė grambuolys.— Reikia tiktai mokėti gyventi.

Taip, pasaulis liko gražus ir puikus, nes karaliaus žirgui buvo dovanoti pasagai tik tam, kad juo galėtų jodinėti grambuolys.

— O dabar aš lipsiu žemėn pasižiūrėti kitų grambuolių ir papasakosiu jiems, kaip aš aukštai iškilau; apsakysiu jiems visus savo vargus, mano patirtus, bekeliaujant po svetimus kraštus, ir paskelbsiu, kad aš dabar būsiu namie iki tol, kol karaliaus žirgas nuplėš savo aukso pasagus!