Gyvačių karalienė

Prieš daugelį šimtų metų gyveno Graikijoj senas didžio mokslo vyras, vardu Danielius. Jis buvo labai išmintingas, išgirstus jo žodžius žmonės visur kartojo. Garsas apie jo išmintį ėjo toli už jo krašto sienų. Jis buvo žinomas ir Persijoj. Kartą gavo jis iš persų karaliaus kvietimą apsigyventi jo palociuj ir būti jam patarėju.

Danielius sutiko. Jis surinko visus savo bibliotekos raštus ir sudėjo į dėžes. Paskui su savo pačia ir dėžėmis sėdo į laivą, plaukiantį Persijos link.

Ta kelionė buvo nelaiminga. Plaukiant užpuolė jūros plėšikai, atėmė auksą ir sidabrą, keleivius padarė vergais, o laivą su visais daiktais sudegino.

Tuščiai Danielius maldavo nenaikinti jo dėžių su raštais. Plėšikai tik juokėsi iš, to maldavimo. Koks keistas žmogus! Jis labiau brangina žodžius kaip auksą! Bet kapitonas pasigailėjo Danieliaus ir nakties glūdumoj iškėlė jį su pačia ant Lidijos kranto.

Susikrimtęs dėl raštų netekimo, Danielius sunkiai apsirgo. Jis prašė pačios paieškoti popieriaus, norėjo surašyti ir palikti savo išminties svarbiausius daiktus. Jam pavyko juos trumpai surašyti į penkis lapelius.

Ten jo pati pagimdė berniuką, kuriam buvo duotas vardas Asibas. Sulaukęs sūnaus, Danielius nebeilgai gyveno. Prieš mirtį silpnu balsu tarė pačiai:

— Aš palieku mūsų sūnui tik šiuos penkis lapelius. Atiduok jam su mano palaiminimu, sulaukus metų, kada jis galės juos suprasti. Dovanok, mano brangioji, kad aš taip nuo tavęs skiriuosi; jaučiu, arti mano galas, esu senas ir daugiau jau nieko negaliu padaryti.

Po tų jaudinančių žodžių jis apkabino pačią, ir abudu verkė. Beverkiant ėmė svirti jo galva, ir jis liovėsi kvėpavęs.

Likusi našlė, Danieliaus pati viena augino savo sūnų Asibą. Vaiko gimimo metu žvaigždė pranašavo, kad jis taps garsiausiu mokslo vyru, bet jaunystėj matys daug vargo. Motina tai žinojo ir saugojo sūnų kaip savo akį.

Iš mažų dienų Asibas nerodė išminties jokio ženklo. Jis nesirūpino mokytis, gerokai paaugęs vos galėjo skaityti ir rašyti. Motina pristatė jį su kitais vyrais kirsti mišką, kad išmoktų nors kokį darbą. Asibas buvo stiprus berniokas ir pasidarė geras kirtėjas.

Vieną dieną, kertant medžius, užėjo baisi vėtra. Kirtėjai pasislėpė vienoj arti buvusioj griovoj. Asibas turėjo prikirsti malkų ugniai kurti, ir jis atsitolino nuo savo draugų.

Skeldamas pagalį, sudavė kirviu į žemę. Toj vietoj atsiliepė kažkoks keistas garsas. Susidomėjęs Asibas pakasė žemę, nužarstė su ranka akmenėlius ir rado marmuro plokštę su įkabintu geležiniu žiedu.

Įsispyręs kojomis, jaunikaitis apkabino abiem rankom žiedą, patraukė iš visų gyslų ir iškėlė plokštę. Apačioj buvo tamsus ir gilus šulnys.

insert

Tuo tarpu draugai pamatė jį ką dirbant ir priėjo arčiau. Jie uždegė žvakę ir metė į šulnį. Visus labai nustebino, kad šulnys buvo neregėtai gilus ir jo šonai iškloti koriais su medum. Atsigulęs kniūpsčias, Asibas prišliaužė, atsilaužė kąsnelį korio ir paragavo. Kaip gyvas nebuvo jis valgęs tokio gardaus medaus.

Kiti kirtėjai taip pat laižė tą medų. Jie džiaugėsi, kad tas atradimas dabar padarys juos turtingus. Juk visai arti buvo šulnys, pilnas medaus— tik imk ir pardavinėk, kiek nori. Daugiau nebereiks jiems vargti po miškus!

Girdėdamas tokią jų kalbą, Asibas tik nedrąsiai atsiliepė:

— Argi ne aš radau tą medaus šulnį? Pagal teisybę jis turi priderėti man, to nepamirškite!

Kiti kirtėjai tarp savęs susižvalgė ir nieko neatsakė. Jie patyliais kažką tarėsi. Paskui maloniu balsu jie sakė Asibui ištirti, kaip giliai nuo šulnio viršaus eina koriai su medum.

Asibas atsiklaupė ir pasilenkė žiūrėti gilyn. Staiga vienas kirtėjas pastūmė jį nuo krašto. Krisdamas į šulnį, Asibas neturėjo nei laiko surikti. Jis lėkė stačia galva ir, kaip jam rodėsi, be galo ilgai. Bet nukrito laimingai ant minkštų samanų krūvos.

Iš ten nebegalėjo jis girdėti kalbant savo draugus, be abejo, dabar įkibusius draskyti korius su medum. Paskui išgirdo duslų trenksmą: tai užvertė sunkią plokštę ant šulnio, kur ji pirmiau buvo. Jis žinojo, kad tuščiai būtų šaukti pagalbos. Sėdėjo tarp samanų pritrenktas ne tiek kritimu, kiek savo draugų piktu padarymu.

Tuo laiku jis pajuto ką krutant jam ant rankos. Akys jau buvo kiek apsipratusios su tamsa, žiūri — didelis voras. Nieko nelaukdamas, jis jį sutrynė ir sau pagalvojo: „Iš kur atsirado tas voras?"

Žiūrėdamas toliau, jis pastebėjo vienam šulnio šone tokį plyšį tarp akmenų. Išsitraukęs peilį iš diržo, tą plyšį ėmė krapštyti. Iškrapštęs keletą akmenų, jis pasidarė angą, pro kurią pats išlindo. Išlindęs rado siaurą ir žemą urvą. Ropom jis ėmė šliaužti tuo urvu ir prišliaužė geležines duris. Jos buvo užrakintos su aukso raktu. Pasuko tą raktą, ir durys atsidarė. Asibas ko neapalpo iš nustebimo.

Prieš jo akis atsivėrė didžiausia griova, pilna keistų judesių, bet tai nebuvo banguojantis vanduo. Šen ir ten stovėjo mažos auksinės kėdelės, ant kurių siūbavo gyvatės su smaragdo akimis. Šalia Asibo buvo sostas, padarytas iš aukso ir jaspio ir išdėtas brangiaisiais akmenimis. Asibas atsisėdo ant to sosto ir žiūrėjo išpūtęs akis į gyvates ant kėdžių. Jis dabar matė, kad tas be paliovos judantis daiktas nėra banguojantis vanduo, tik baisi kupeta susipynusių tarp savęs gyvačių.

insert

Gyvatės aplink raitėsi ir šnypštė, Asibas išsigandęs visas drebėjo. Tuo metu pasirodė daug didesnė gyvatė, ant savo galvos ji laikė auksinį dubenį, kuriame rangėsi kita gyvatė. Ta gyvatė turėjo nepaprastai gražų moteriškės veidą su nuliūdusiomis akimis ir plonomis lūpomis. Žiūrint į ją, Asibui net išnyko baimė.

—     Nebijok, jaunikaiti,— meiliai prašneko gyvatė su moteriškės veidu,— aš esu gyvačių karalienė ir žinojau, kad vieną dieną čia atvyksi.

Asibas atsistojo, norėdamas jai užleisti sostą, bet karalienė jį sulaikė:

—     Sėdėk kaip sėdėjęs,— tarė ji, išsirangė iš savo auksinio dubens ir įsitaisė ant vienos kėdės. Tada paklausė Asibo, gal jis alkanas.

—     Tikrai išbadėjau per savo tą kelionę,— atsakė Asibas:—žarna žarną ryja.

Karalienė liepė tuojau jam atnešti kuo pasistiprinti. Asibas valgė ir gėrė iš aukso ir sidabro taurių. Pasistiprinęs jis norėjo vėl išvysti dienos šviesą ir grįžti namo.

—     Dabar, kai tu nustūmei alkį,— tarė karalienė savo švelniu balsu,— gal man papasakotum savo istoriją, kas tu esi ir kaip čia atkeliavai.

Nors labai troško greičiausiai iš čia ištrūkti, Asibas gražiai apsakė viską karalienei.

Kai jis pabaigė, karalienė tarė:

—   Dabar mano eilė tau apsakyti savo istoriją!

Iš mandagumo Asibas nesijudino ir klausė karalienės. Bet jo troškimas išsikraustyti iš čia buvo toks didelis, jog tik pusę gal tegirdėjo iš to, ką ji jam sakė. Jos istorija buvo labai ilga, laikas nuo laiko ji turėjo daryti pertrauką, kad Asibas galėtų užkąsti arba kiek nusnūsti. Kiekvieną kartą ji varė toliau savo istoriją nuo tos vietos, kur buvo sustojusi.

Galop Asibas, visai iškankintas, puolė keliais prieš karalienę ir sušuko:

—   O didybe, nelaikyk manęs čia ilgiau, aš labai skubu grįžti namo!

—    Žinau, žinau,— atsiliepė švelniu balsu karalienė:—laikydama tave čia prie savęs, aš noriu tiktai toliau nustumti savo mirties valandą.

—   Kaip čia mano iškeliavimas galėtų padaryti tau mirtį? — tarė labai sujaudintas Asibas.

Karalienė atsiduso:

—    O mielas jaunikaiti, čia ne tavo kaltė, ir aš nenoriu ilgiau tave kankinti. Tu gali tuojau keliauti, tik prižadėk man vieną daiktą.

—   Padarysiu viską, ką tik galėsiu,— tarė Asibas.

—   Niekados neik į maudyklą, kur kiti maudosi,— atsakė karaliene.

Asibui pasirodė tas jos noras labai keistas, bet jis prižadėjo. Apie tai neturėjo kada daug galvoti, karalienė nelaukdama jam parodė kelią išeiti. Ji ėjo priešais, vesdama visokiais tamsiais koridoriais su daugybe pasisukimų, kol pagaliau Asibas išvydo dienos šviesą.

insert

—    Dabar keliauk sau sveikas, mielas bičiuli,— tarė karalienė,— ir neužmiršk savo prižado. Bet labai nesirūpink, jei užmirši, nes parašyta, kad tu būsi mano mirties priežastis, o kas parašyta rašte, nuo to neišbėgsi.

Asibas lydėjo akimis, kol ji išnyko požemio karalystėj, iš kurios jis tik išėjo. Apsižvalgęs aplinkui, jis jau žinojo, kurioj miško vietoj buvo.

Netrukus jis sugrįžo į savo sodžių pas motiną. Ta sūnų apkabinusi bučiavo, verkė ir juokėsi kartu, lyg nežinodama, ką daro. Asibas geriau suprato motinos elgesį, išgirdęs, kad jau dveji metai, kaip nebuvo jo mačiusi!

Gandas apie jo atsiradimą bemat plačiai pasklido, ir kirtėjai, kurie įstūmė jį į šulnį, toli gražu nebuvo paskutiniai jo lankytojai. Juos griaužė sąžinė dėl pikto darbo, ir jie visą laiką rūpinosi, kad jo motinai nieko netrūktų. Jie pardavinėjo medų, rastą šulny, daug pelnė ir tapo turtingais pirkliais. Pusę savo pelno jie atidavė Asibui.

Motina labai džiaugėsi, kad sūnus jos pasidarė gudresnis. Bet, pagalvojusi apie savo vyro Danieliaus išmintį, ji gailėjosi, kad Asibas dar nebuvo priaugęs skaityti tuos penkis lapelius, kuriuos jam paliko mirdamas tėvas.

Asibas apie tai nieko nežinojo. Jis irgi tapo pirkliu, pasistatė gražius namus ir vedė. Jis turėjo daug draugų. Vienas iš jų kartą pakalbino nueiti kartu su juo į viešą maudyklą.

—    Eime, Asibai,— sakė tas,— tu dar nematei mūsų gražios maudyklos iš juodo marmuro!

Pamiršęs, ką buvo prižadėjęs gyvačių karalienei, Asibas apsivilko ir išėjo. Linksmai dainuodami, abu draugai nudrožė maudytis. Vos pasinėrė Asibas į vandenį, tuojau du nepažįstami vyrai jį pagriebė.

—    Čia tikrai tas! — šaukė jie.— Žiūrėkit, jo oda pasidarė juoda!

Visi sužiuro į Asibą. Iš tiesų, šviesiame maudyklos vandeny jo oda visa pajuodijo. Jį beregint apvilko ir nuvedė į namus, kur jo laukė išsivyniojęs rankraštį persų karaliaus didysis viziris.

Slėpdamas savo baimę, Asibas sušuko su pasipiktinimu:

—    Prašom tuojau mane paleisti! Niekas neturi teisės nekaltą žmogų atplėšti nuo jo draugų!

O tie du vyrai, kurie atvedė jį, tarė didžiajam viziriui:

—    Čia tikrai tas, jo oda pasidarė juoda, vos tik įbrido į vandenį.

Viziris šaltai apžvelgė akimis Asibą.

—    Atleisk man sveikas už trukdymą,— sakė jis,— manau, lengvai suprasi, dėl ko esi trukdomas. Persų karalius Kerezanas sunkiai serga. Jo gydytojai sako, kad jis mirs, jei nebus rasta vieta, kur esti gyvačių karalienė. Niekas nežinojo, kur ją rasti, bet, verčiant senus dokumentus, užeitas šioks raštas.

insert

Ir jis padavė Asibui tą raštą, kur buvo pasakyta: „Vienas žmogus išgyvens gyvačių karalystėj dvejus metus ir sugrįš gyvas namo. Galėsite jį pažinti, kai sykį jis ateis maudytis į viešąją maudyklą, ir visa jo kūno oda pajuodys."

—    Tas žmogus esi sveikas,— tarė viziris.— Vesk dabar tuojau mane

pas gyvačių karalienę!

Tada atsiminė Asibas savo prižadą ir ėmė gailiai verkti. Kaip jis galėjęs užmiršti ir būti tokio mielo sutvėrimo mirties priežastim? Iš pradžios jis atsisakė rodyti, kur karalienė gyveno, bet jį šoko mušti už neklausymą ir mušė tol, kol jis sutiko vesti vizirį prie to daikto, kur jis rado medaus šulnį.

Persai nusileido į šulnio dugną ir sugavo gyvačių karalienę. Jie uždarė ją dėžėj ir iškeliavo į Persiją pasiėmę su savim Asibą prieš jo norą. Naktį prieš parvykimą gyvačių karalienė gavo slapčia pakalbėti su Asibu:

—    Mus nugabens į vizirio namus, mano nelaimingas bičiuli,— sakė ji,— ten lieps tau mane užmušti ir mano kūną sukapoti į tris gabalus. Tu atsisakyk. Tada pats viziris atliks tą darbą ir sudės kiekvieną gabalą į atskirą puodą. Užkaitus puodus, karalius pašauks jį pas save. Tada jis paves tau prižiūrėti virimą, kol pats grįš. Kai baigs virti, kiekvienam puode teliks truputis skystimo prie dugno. Išeidamas viziris sakys visus puodus išvirus supilstyti į butelius. Pirmojo puodo butelį lieps atiduoti jam, antrojo karaliui, o trečiojo tau. Bet neklausyk, tu išgerk skystimą iš pirmojo puodo, o jam palik trečiąjį.

Kaip sakė gyvačių karalienė, taip viskas įvyko.

Išgėręs pirmojo puodo skystimą, Asibas pasidarė visai kitoks žmogus; jis pradėjo į viską žiūrėti kitomis akimis, buvo visas perimtas tarsi kokios išminties dvasios.

Kai viziris sugrįžo, Asibas jam padavė trečiąjį butelį. Nieko nelaukdamas, viziris vienu gurkšniu išmaukė visą butelį, išputo kaip kubilas ir sprogo. Jis buvo numatęs tą skystimą Asibui, kad galėtų atsikratyti nuo jo.

Antrąjį butelį Asibas nunešė karaliui. Tas gėrė jį, kol pasveiko. Atsisėdęs žiūrėjo dėkingomis akimis į Asibą ir klausė:

—    Kaip vadiniesi ir iš kur atsiradai čia, mano jaunasis geradari?

—   Aš esu Asibas, garsiojo graikų mokslo vyro Danieliaus sūnus. Man gimus, jis tuojau mirė.

Džiaugsmo spindulys žybtelėjo karaliaus veidu.

—   Prieš daugelį metų,— sakė jis,— dingo tavo tėvas, keliaudamas į mano karalystę. Matau, kad sūnus paveldėjo tėvo išmintį. Ar nesutiktum atsikraustyti čia su visais saviškiais ir apsigyventi mano palociuj? Tu būsi man vadovas ir patarėjas visais karalystės reikalais.

insert

Asibas sutiko. Jis atsikvietė pačią, motiną ir kitus namiškius. Šį kartą nebuvo jūros plėšikų, ir visa Asibo šeima susirinko į krūvą. Motinai rodėsi, kad sūnus tikrai subrendo ir gali gauti jo tėvo rašytą palikimą.

—   Štai,— tarė ji,— ką tavo tėvas mums paliko. Matau, kad galiu dabar tą palikimą tau atiduoti be baimės.

Tai buvo tiesa. Asibas tapo Persijos didžiuoju viziriu, ir per daugelį metų jo išmintingai vadovaujamas kraštas gyveno ramybėj ir laimėj.