Įnamis

Praėjus keleriems metams po mano gimimo, tėtis sutiko nepažįstamąjį, ką tik pasirodžiusį mūsų miestelyje. Tėtis iškart susižavėjo atėjūnu ir netrukus pakvietė jį įsikurti mūsų namuose. Naujasis gyventojas greitai pritapo ir ėmė aktyviai dalyvauti šeimos gyvenime.

Augdamas niekuomet neklausiau savęs, ar mums jo reikia. Mano jauname prote jis užėmė ypatingą vietą. Tėvai man atrodė esą tik pagalbiniai mokytojai: mama mokė atskirti gėrį nuo blogio, o tėtis paklusti. Na, o pašalietis... Jis buvo mūsų pasakorius. Kiauras valandas kerėdavo mus savo paslaptimis, nuotykiais ir humoru.

Kai panorėdavau ką nors sužinoti apie politiką, istoriją ar gamtos mokslus, iš jo sulaukdavau visų atsakymų: puikiai išmanė praeitį, dabartį ir, regis, galėjo nuspėti ateitį! Nugabeno mūsų šeimą į pirmąsias svarbias futbolo lygos varžybas. Mokėjo mane prajuokinti ir pravirkdyti. Niekada nesiliovė šnekėti, bet, matyt, tėčiui tai netrukdė.

Kartais mama netardama nė žodžio pakildavo ir, mums tildant vienam kitą, kad girdėtume, ką jis sako, dėl šventos ramybės išeidavo į virtuvę. (Dabar galvoju, ar ji kartais nesimelsdavo, kad jis išnyktų.)

Tėtis tvarkė namų reikalus pagal tam tikras moralines nuostatas, bet pašalietis nesijautė įpareigotas jas gerbti.

Pavyzdžiui, mūsų namuose nebuvo leidžiama kalbėti nešvankybes — nei mums, nei mūsų draugams ar bet kuriems lankytojams. Tačiau mūsų ilgalaikis įnamis švaistėsi žodeliais, kurie svilino man ausis, vertė tėtį nesmagiai muistytis, o mamą - rausti.

Tėtis netoleravo gausaus alkoholio vartojimo, bet pašalietis skatino mus manyti, kad išgėrinėjimas - savaime suprantamas dalykas. Jis mokėjo parodyti, kaip „kietai“ atrodo cigaretės, cigarai  teikia vyriškumo, o pypkės kuria originalų įvaizdį.

Jis laisvai (pernelyg) kalbėjo apie seksą. Kartais jo komentarai buvo tiesmukiški, kartais dviprasmiški, bet visada verčiantys drovėtis.

Žinau, kad jis padarė didžiulę įtaką mano pirmosioms mintims apie santykius. Kartais jis prieštaravo mano tėvų vertybėms, bet retai sulaukdavo priekaištų ir niekada nebuvo paprašytas pasišalinti.

Nuo to laiko, kai mūsų šeimoje įsikūrė įnamis, praslinko daugiau nei penkiasdešimt metų. Jis gerai prisitaikė, nors toli gražu nebeatrodo toks žavus kaip kadaise. Vis dėlto, jei šiandien aplankytumėte mano tėvų namus, vis dar pamatytumėte jį įsitaisiusį savo kampe ir lūkuriuojantį ko nors, kas pasiklausytų jo kalbų ir susidomėtų jo piešiamais paveikslais.

Kuo jis vardu?

Vadiname jį tiesiog TV.

Dabar jis turi žmoną. Vadiname ją kompiuteriu.

Jų pirmasis vaikas vardu mobilusis telefonas.

Antrasis - „iPodas“.

Ir ką tik gimė anūkas, vardu „iPadas“.