Indų pasakos

Judžeino mieste gyveno jaunas pirklys, vardu Madananka. Dar paauglystėje jis neteko tėvo, taigi motina augino jį viena, labai mylėjo ir rūpinosi. Deja, jis užaugo tikras bastūnas. Motina tikėjosi, kad gal po vedybų apsiramins, tad surado tinkamą merginą ir iškėlė vestuves. Bet...

Kartą bebaigiąs amžių šingpas pasakė sūnui labai seną tiesą:

—      Sūnau, jeigu turėsi kokią paslaptį, niekada nepatikėk jos moteriai. Ir nesodink dygliuoto medžio prie savo kiemo vartų.

Sūnus nusprendė patikrinti, ko vertas tėvo patarimas. Parsivedė jis į namus pačią. Ir...

Vinakotos kaime gyveno brahmanas, vardu Sanubhutis. Jis buvo visiškas skurdžius ir vertėsi iš išmaldos. Turėjo pačią, tikra pikčiurną, nuolatos kamuojamą niežulio Ji mito ryžiais kurių parnešdavo vyras. O vargšas Sanubhutis uzkrimsdavo, jeigu ko likdavo po jos, ir išplaudavo indus....

Senais laikais gyveno Asame vienas pirklys. Turėjo jis dvi žmonas. Vyresniosios žmonos duktė buvo vardu Tedžimola. Jaunesnioji žmona vaikų neturėjo. Tedžimolos mama mirė, kai ši buvo visai mažytė. Ją užaugino pamotė. Nemylėjo ji Tedžimolos, o tėvas mergaitę tiesiog dievino,...

Senais laikais Asame, Butano kalvų papėdėje, ant upės kranto gyveno brahmanas Džanatas su savo gražiąja žmona Džamala.

Džanatas buvo šventikas. Atlikdamas šventas apeigas, jis užsidirbdavo pragyvenimui. Jo žmona Džamala rateliu verpdavo šventąjį siūlą, kurį nešioja brahmanai....

Vienas šingpas turėjo jautį, kuris mėgo ganytis karaliaus laukuose ir nuėsdavo visus jo pasėlius. Todėl kartą karalius perspėjo šingpą:

—      Klausyk, jeigu ir toliau taip bus, teks man tavo jautį pjauti.

Šingpas atsakė:

Jeigu papjausi jautį, atiduok odą man.

Karalius papjovė...

Kartą gyveno karalius. Jis mylėjo savo žmones ir kaip įmanydamas juos gynė. Pavaldiniai irgi buvo jam ištikimi. Karalius gyveno laimingai su jį mylinčia karaliene Kamala Kuore.

Bet, deja, laimė nebūna amžina. Ji tarsi rasos lašelis ant lapo. Karalystėje prasidėjo baisi sausra. Visi...

Dar senesniais laikais nagų gentis gyveno ant Mu Bumo kalno. Žmonės ten buvo pasistatę ne mažiau kaip tūkstantį būstų. Augino ryžius ir laimingai gyveno. Nuėmę derlių, džiaugdavosi kaip vaikai, šokdavo, dainuodavo ir gerdavo ryžių alų. Jie mokėjo tik linksmintis ir negarbino...

Nagų gentis kitados gyveno ant kalno, vadinamo Insai Sira.

Tais laikais gyvuliai mokėjo žmonių kalbą. Žmonės ir gyvuliai gyveno skyrium, bet jei kas nors iš jų susirgdavo, būdavo gydomi tais pačiais vaistais. Tie vaistai buvo tokie geri, kad net numirėlį galėdavo atgaivinti. Taigi...