Įsibėgėjimas neša

Vaikai šokinėjo skersai griovį, kurs toliau nušoks: įsibėgėjęs pasispirs — ir palekia į kitą krantelį, vienas toliau, kitas arčiau nutupia. Ir tuojau pasiženklina, kur kulnų įspausta.

Kai taip nusibodo, ėmė šokinėti neįsibėgėdami, tik pritūpdami.

Neįsibėgėję taip toli nušokti negalėjo.

Nuilsę kurs atsisėdo, kurs atsigulė pievoje, ir kalbasi.

— Kodėl įsibėgėjęs toliau nušoki? — paklausė Tadukas.

— Smarkiau pasispiri šokdamas, — manė Viktukas.

— Man rodos ne taip, — prieštaravo Justukas. — Įsibėgėjęs kartais ir pasispirt gerai nesuspėji, čia pats įsibėgėjimas neša. 

Vaikai susiginčijo: vieni vienam, kiti kitam pritaria.

Justukas apsiėmė įrodyti, kad įsibėgėjimas neša. Pagalėliu užbrėžė pievoje ruožą ir sako.

— Pabandykit įsibėgėję ant šito ruožo sustoti.

Viktukas įsibėgėjo, norėjo sustot ir sukniubo, ruožą peržengęs.

Tadukas, pribėgęs prie ruožo, taikė kulnimis į ruožą atsiremti, o pats atsilošė, kad kniūbsčias nepultų, bet tai negelbėjo: pašliaužė kiek kulnimis ir atsisėdo kitapus ruožo.

Justukas žiūrėjo, kaip draugai krinta, ir tik klausinėjo.

— Ar matai, kiek už ruožo tave nunešė?

Vaikai sutiko, kad Justuko teisybė. Bet Justukas dar ir kitą tyrimą sumanė. Parinkęs drėgnesnę vietą, užbrėžė ratą ir sako:

— Pabandykite bėgioti šituo ratu, tik smarkiau.

Vakai pasileido bėgti paskui vienas kitą. Kiek pabėgėjęs tai vienas, tai kitas nuo ruožo į šalį nusuka, vis iš įsibėgėjimo tiesumu nešamas.

Tadukas, kad jo nuo ruožo neneštų, bėgo pašlijęs į rato vidurį. Ėmė paslydo ir išsitiesė.

— Kad tau, Taduk, ir sekasi! - sušuko vaikai.

— Aš tyčia drėgną, slidžią vietą pasirinkau, kad Tadukas gudrauti negalėtų, — juokėsi Justukas, prišokęs draugo pakelti.