Išmanioji Elzė

Gyveno kartą žmogus ir turėjo dukterį, kurią vadino išmaniąja Elze. Kai ji užaugo, tėvas tarė:

– Laikas išleisti ją už vyro.

– Taip, – tarė motina, – jeigu tik atsiras, kas norės ją imti.

Galų gale iš kaži kur toli atvyko vienas jaunikis, vardu Ansas, ir pasipiršo, bet sakė imsiąs ją tik tada, jeigu išmanioji Elzė pasirodys iš tikrųjų protinga esanti.

– O, – tarė tėvas, – jos galva ne puodynė! O motina pridūrė:

– Ak, ji mato, kaip vėjas keliu laksto, ir girdi, kaip žolė auga.

– Gerai, – tarė Ansas, – bet jeigu ji pasirodys ne tokia protinga, tada aš jos neimsiu.

Susėdo jie prie stalo valgyti, motina ir sako:

– Elze, nueik į rūsį ir atnešk alaus.

Išmanioji Elzė paėmė ąsotį nuo lentynos ir išėjo į rūsį, smagiai tarškindama dangteliu, kad kelias ne taip prailgtų. Nulipusi apačion, pasiėmė kėdutę ir pasistatė prie statinės, kad nereikėtų stovėti pasilenkusiai, nugara neįskaustų ir dar koks priemėtis neįsimestų. Paskui pasidėjo ąsotį ir atsuko čiaupą, o per tą laiką, kol tekėjo alus, nenorėjo gi tuščiai akių varinėti, pažvelgė aukštyn į sieną, sykį kitą permetė akimis ir mato – tiesiai virš galvos stirkso kirtiklis, per neapsižiūrėjimą mūrininkų paliktas. Ir kad pagaus išmanioji Elzė raudoti, kad pagaus aimanuoti:

– Kai ištekėsiu už Anso, ir mudu susilauksim vaiko, ir tas vaikas užaugs, ir mes atsiųsim jį čia, į rūsį, alaus įleisti, nagi, užkris kirtiklis jam ant galvos ir užmuš.

Sėdi ir verkia, rėkia, kiek tik gerklė leidžia, aimanuoja dėl būsimos nelaimės. Tie viršuje laukia laukia gėrimo, o išmaniosios Elzės kaip nėra, taip nėra. Tada motina ir sako mergai:

– Nueik į rūsį ir pažiūrėk, kur prapuolė Elzė. Merga nueina į rūsį, žiūri – sėdi Elzė prie stati-

nės ir balsu rauda.

– Elze, ko tu verki? – klausia merga.

– Ak, – sako toji, – kaipgi aš neverksiu? Kai ištekėsiu už Anso, ir mes susilauksim vaiko, ir tas vaikas užaugs, ir mes atsiųsim jį čia alaus įleisti, nagi, neduokdie, užkris kirtiklis jam ant galvos ir užmuš.

Ir tarė merga:

– Na ir išmanumas mūsų Elzės!

Atsisėdo šalia jos ir taip pat ėmė raudoti dėl gresiančios nelaimės.

Po kiek laiko, kai merga vis negrįžo ir negrįžo, o tiems viršuje ten visai gerklės išdžiūvo, tėvas ir sako bernui:

– Nueik gi į rūsį ir pažiūrėk, kur prapuolė Elzė su merga.

Nueina bernas į rūsį, o ten sėdi išmanioji Elzė su merga, ir abi verkia.

– Ko gi jūs verkiat? – klausia jis.

– Ak, – sako Elzė, – kaipgi aš neverksiu? Kai ištekėsiu už Anso, ir mes susilauksim vaiko, ir tas vaikas užaugs, ir mes atsiųsim jį čia alaus įleisti, nagi, užkris jam ant galvos kirtiklis ir užmuš.

Ir tarė bernas:

– Na ir išmanumas mūsų Elzės!

Atsisėdo prie jos ir taip pat ėmė žliumbti.

Tie viršuje laukė laukė berno, o kad tas vis negrįžo, tai tėvas ir sako pačiai:

– Nueik gi į rūsį ir pažiūrėk, kur prapuolė Elzė. Nueina pati į rūsį, randa ten visus tris beaima-

nuojančius ir klausia, ko gi jie čia taip rauda. Elzė ir jai papasakoja, kad krisdamas kirtiklis gali užmušti jos būsimąjį vaiką, kai tas užaugęs ateis čia alaus įleisti. Tada ir motina tarė:

– Na ir išmanumas mūsų Elzės! Atsisėdo šalia ir rauda kartu.

Vyras viršuje dar kiek palūkėjo, bet kai pati vis negrįžo, o jį vis labiau kankino troškulys, tarė:

– Reikia pačiam eiti į rūsį ir pažiūrėti, kur prapuolė Elzė.

Bet kai nuėjo į rūsį ir pamatė visus juos sėdinčius ir raudančius ir kai sužinojo, kad dėl viso to kaltas Elzės vaikas, kurio ji kada nors susilauks, ir kad jį, ko gero, gali užmušti kirtiklis, jeigu nukris, kai vaikas sėdės po juo ir leis iš statinės alų, tai sušuko:

– Na ir išmanumas mūsų Elzės! Atsisėdo ir rauda kartu su visais.

Jaunikis sėdėjo, sėdėjo vienas viršuje, o kai niekas negrįžo, tai ir pagalvojo: „Matyt, jie visi ten apačioje manęs laukia, reikia eiti ir pažiūrėti, ką jie ten veikia.“

Nueina, žiūri – sėdi ten susėdę visi penki ir rėkia aimanuoja vienas graudžiau už kitą.

– Kokia gi čia nelaimė atsitiko? – klausia jis.

– Ak, mielasis Ansai, – sako Elzė, – kai tu mane vesi, ir mes susilauksim vaiko, ir tas vaikas užaugs, ir mes galbūt atsiųsim jį čionai alaus įleisti, nagi, gali taip atsitikti, kad ims ir nukris anas va kirtiklis, kur antai viršuje stirkso įstrigęs, krisdamas prakirs vaikui galvą ir negyvai užmuš. Tai kaipgi mes neverksim?

– Na, – tarė Ansas, – daugiau proto tvarkyti mano namų ūkiui ir nereikia. Jeigu jau tu tokia protinga, Elze, tai gerai, imu tave.

Stvėrė ją už rankos, užsivedė į viršų ir iškėlė su ja vestuves.

Pagyveno juodu kiek laiko, kartą Ansas ir sako:

– Žinai ką, žmon, aš išeinu pinigų užsidirbti, o tu nueik į lauką ir nupjauk javus, kad turėtume duonos.

– Gerai, mielasis Ansai, aš viską padarysiu.

Kai Ansas išėjo, ji išsivirė geros košės ir nusinešė į lauką. Nuėjusi tarė sau:

– Ką man daryti? Pirma pjauti ar pirma pavalgyti? Et, geriau pirma pavalgysiu.

Išvalgė puodą košės ir, kai jau gerai pasisotino, vėl sako:

– Ką man daryti? Pirma pjauti ar pamiegoti? Et, geriau pirma pamiegosiu.

Tad atsigulė į javus ir užmigo. Per tą laiką Ansas seniai parėjo namo, o Elzės kaip nėra, taip nėra, ir sako jis:

– Na ir išmaninga ta mano Elzė, jau toks jos darbštumas, kad net pavalgyti namo nepareina.

Bet kai ji vis nesirodė, ir jau temti pradėjo, eis jis pasižiūrėti, kas ten jos nupjauta.

Nuėjo, žiūri – niekas nenupjauta, o jo pati guli javuose ir pučia į akį. Ansas greitai namo, atsinešė raizgus su skambaliukais ir apraizgė jais savo pačią, o toji miega sau ramiausiai toliau. Ansas parbėgo namo, užsidarė duris, atsisėdo ant savo kėdės ir dirba.

Galiausiai, kai jau visai sutemo, išmanioji Elzė prabudo. Atsistojo, ir kad sudzinguliuos aplinkui, vos tik žengia žingsnį, tuoj ir sudzingsi skambaliukai. Elzė išsigando, pradėjo abejoti, ar čia iš tikrųjų ji, išmanioji Elzė, ir sako:

– Ar čia aš, ar ne aš?

Bet ir pati nežinojo, ką atsakyti, tai stovėjo kurį laiką dvejodama; galų gale pagalvojo: „Reikia eiti namo ir paklausti, ar čia aš, ar ne aš, jie ten jau žinos.“ Pribėgo prie durų ir sušuko:

– Ansai, ar Elzė namie?

– Taip, – atsakė Ansas, – namie. Elzė kad išsigando ir sako:

– Viešpatie, vadinasi, čia ne aš!

Ir nuėjo prie kitų durų. Bet žmonės, išgirdę skambaliukų dzinguliavimą, nenorėjo atidaryti. Niekur neradusi sau prieglobsčio, išbėgo ji iš kaimo, ir niekas jos daugiau nebematė.