Istorija apie Sindbadą jūreivį - Ketvirtoji kelionė

Nors gyvenau visko pilnas, bet noras regėti svetimus kraštus nedavė man ramumo. Aš vėl prisipirkau nemaža brangių prekių, nukakau į Basrą, ten sėdau į laivą ir su kitais pirkliais išplaukiau į jūrą. Netrukus pakilo baisi vėtra, mūsų laivą ėmė kaip skiedrą svaidyti tarp putojančių bangų, pagaliau trenkė į uolą ir sutrupino į šipulius. Visos prekės ir daugumas žmonių nuskendo. Aš ir dar keletas kitų keleivių užsikabinom už nuskeltos sudaužyto laivo lentos ir, irdamiesi visą dieną ir naktį kojomis, nuplaukėm į vieną salą. Buvome baisiai išvargę, nebegalėjome pavilkti kojų, sugulėm ir kietai užmigom. Bemiegant mus užtiko juodi laukiniai žmonės, prikėlė ir nusivarė prie savo palapinių. Ten jie davė mums užvalgyti kokių žolių. Mano draugai buvo labai alkani ir daug valgė, o aš iš nusiminimo visai neragavau jų. Kas valgė tas žoles, netrukus paliko be nuovokos, lyg pakvaišę. Tada jie ėmė mus šerti ryžiais, sutaisytais su kokoso palmės alyva, ir mano draugai kaip bepročiai tą riebų maistą kimšo ir greitai kaip kiaulės nusipenėjo. Taip nusipenėjusius juos vieną po kito surijo pasikepinę tos salos juodieji gyventojai. Aš buvau tiek išdžiūvęs, kad jiems maistui visai netikau.

Mane saugoti jie pavedė vienam senam sargui. Aš sugalvojau, gavęs progą, nuo jo pabėgti. Pamatęs kartą bėgant tolyn, tas sargas rėkė man grįžti, bet aš dar labiau ėmiau bėgti. Aš bėgau į priešingą salos pusę, negu buvau išlipęs.

Bėgau keletą dienų ir pasiekiau jūros krantą, kur radau baltus žmones renkant pipirus. Jie arabiškai manęs paklausė, kas aš ir iš kur keliauju. Aš apsakiau apie laivo sudužimą ir mano pabėgimą iš žmogėdrų nagų. Jie mane labai užjautė ir nuvedė pas savo karalių. Karalius viską išklausinėjo ir mane paguodė maloniausiais žodžiais.

Būdamas pas juos, mačiau, kad karalius ir jo artimieji joja medžioti be balno ir apinasrio, pasibaidę arkliai dažnai numeta raitelius žemėn. Pasitelkęs keletą darbininkų, aš padirbau balną ir apinasrį, tuo apinasriu pažabojau karaliaus arklį ir uždėjau balną. Joti su tokiu arkliu karaliui labai patiko, ir jis užsėdęs jodinėjo nenulipdamas visą dieną. Paskui visi ministrai ir didikai prašė manęs ir jiems padaryti tokius balnus ir apinasrius. Už tuos daiktus gavau dideles dovanas ir likau labai turtingas.

Vieną kartą ateina pas mane karalius ir sako:

— Tu čia esi visų gerbiamas ir tapęs lygus mūsų tautos žmogui. Aš tau išpiršiu gražią, išmintingą ir turtingą pačią, kad nebenorėtum niekur iš mūsų krašto kraustytis. Neprieštarauk ir daryk, kaip aš tau sakau!

Išgirdęs tuos jo žodžius, aš susigėdau ir mėginau atsisakinėti, bet karalius nenorėjo nei klausyti. Tuojau buvo pakviestas teisėjas ir atliktos visos sutuokimo ceremonijos. Ir tikrai, mano moteris buvo nepaprastai graži, meili, turėjo puikius rūmus, daug žemės, brangių apdarų ir šiaip visokio turto. Aš iš širdies ją pamilau, ir ji mane pamilo, gyvenome didžioj santaikoj, maloniai slinko mano dienos toje šalyje.

Aš turėjau kaimyną labai gerą draugą. Alachas atėmė jam pačią, ir aš nuėjau jo paguosti. Radau kaimyną baisiai nuliūdusį ir nusiminusį. Užjausdamas aš jam tariau:

— Nesikrimsk taip ir neliūdėk savo mirusios pačios, Toj vietoj didysis Alachas duos tau dar geresnę moterį, ir gyvensi dar ilgai. Mano kaimynas susigriaudinęs atsakė:

—      Mielas drauge, kaip gali Alachas duoti man dar geresnę moterį, negu ta mirusi, kad man beliko gyvenimo tik viena diena?

—      Broli, nenustok proto ir nepranašauk sau galo,— atsiliepiau aš:^:— juk tu esi toks sveikas ir drūtas, ir nieko tau netrūksta!

—      Drauge,-— sušuko jis,— žinok, kad rytoj tu manęs neteksi ir daugiau niekados neberegėsi!

—      Kaip tai? — didžiai nustebęs, aš paklausiau.

—      O taip,— atsakė jis: — mūsų krašte yra toks senas paprotys, kad, jei miršta moteris, jos vyras turi gyvas būti kartu su ja palaidotas, o jei miršta vyras, tai moterį gyvą kartu laidoja, nei vienas negali daugiau džiaugtis gyvenimu po kito mirties.

Baisus šiurpas mane nukrėtė, išgirdus jo žodžius, ir aš sušukau:

—      Prisiekiu Alachu, kas gali pakęsti tokį nežmonišką paprotį!

Numirėlė buvo aptaisyta gražiausiomis drapanomis, papuoštomis brangiaisiais akmenimis, ir paguldyta atvirame grabe. Lydint kūną, kartu ėjo ir vyras. Atlydėjus prie aukšto kalno viršūnės, buvo atverstas didelis akmuo, užvožtas ant labai gilios duobės. Numirėlės kūną įleido į duobę, vyras atsisveikino su savo draugais, ir atsigulė taip pat į atvirą grabą. Jam tenai padėjo vandens ir septynis kepalus duonos ir įleido į tą duobę. Lydėjusieji vėl užvertė akmenį ir sugrįžo namo.

Negalėjau pamiršti viso tų laidotuvių baisumo. Guodžiau save tuo, kad aš gal mirsiu pirmiau už pačią ir man nereikės lįsti gyvam į žemę. Bet nelabai trukus, kaip tyčia, apsirgo mano pati ir, kiek pagulėjusi, mirė. Karalius ir jo artimieji, nežiūrėdami man rodomos pagarbos, liepė rengtis į amžiną kelionę. Kaip tada, mano pati buvo gražiai apdaryta ir su visomis savo brangenybėmis nulydėta į kalną. Atvertus akmenį, ji buvo kaip aną kartą palaidota. Prisiartinę mano draugai ir bičiuliai pradėjo paskutinį kartą su manim sveikintis. Aš nebeišturėjau, puoliau prie karaliaus kojų ir melste meldžiau dovanoti man gyvybę, aiškindamas, kad aš svetimtautis, kad mano šalyje gyvų žmonių nelaidoja. Bet mano maldavimai nieko nepadėjo, mane surišę paguldė į grabą ir įmetė į tą duobę.

Įmestas atsinarpliojau virves, kuriomis buvau surištas, ir pradėjau grabinėtis patamsy. Nuo tos duobės dugno ėjo tolyn urvas, didelis ir platus. Visur gulėjo žmonių kaulai, nuo pūvančių kūnų oras buvo labai sunkus. Krapinėdamas po tą urvą, nežinojau, kada diena, kada naktis. Kaip kitiems, ir man buvo įdėta į grabą kiek geriamo vandens ir septyni kepaliukai duonos. Norėdamas ilgiau išbūti gyvas, aš tik labai išalkęs atsikąsdavau kąsnelį duonos ir ištroškęs nugerdavau kokį gurkšnį vandens. Bet visas mano maistas pasibaigė. Aš nusvyravau į tolimesnį to urvo kampelį ir atsiguliau, trokšdamas, kad mirtis kaip galima greičiau išvaduotų mane iš tų kančių. Gulėdamas girdžiu — kas eina ir šnarpščia.

Aš pakilau, o tas dar labiau sušnarpštė ir ėmė bėgti. Aš sekti iš paskos. Bėgdamas jis kartais sustodavo, bet, man artinantis, vėl bėgo tolyn. Taip aš ilgai sekiau paskui jį, tik vienu metu sumirgėjo man kas akyse, lyg būtų kokia žvaigždė blikstelėjusi. Tai labai pastiprino mano dvasią, aš pradėjau smarkiau vytis ir galop radau tokio didumo skylę, kad galėjau išlįsti. Aš išlindau pro ją ir atsidūriau ant jūros kranto iš kitos kalno pusės. Tas bėgęs nuo manęs daiktas buvo baisus jūros žvėris, papratęs ateiti pro tą skylę griaužti numirėlių kūnus.

Išvydęs saulės šviesą ir banguojančią neaprėpiamą jūrą, aš be galo džiaugiausi ir iš visos širdies dėkojau aukštybių viešpačiui už stebuklingą išgelbėjimą. Užvalgęs austrių, sugrįžau į urvą ir prisirinkau, kiek galėjau tamsoj rasti, numirėlių papuošalų: brangiųjų akmenų ir perlų, aukso ir sidabro. Paskui išsinešiau tas brangenybes ant jūros kranto, gražiai surišau su paklotėmis, paimtomis iš grabų, ir apvyniojau su virvėmis, su kuriomis buvau nuleistas į duobę. Pasidėjęs tą didelį, netikėtai įgytą lobį, laukiau, ar nepamatysiu kokio laivo, kad paimtų mane.

Po kelių dienų pamačiau pro šalį plaukiant laivą. Pasikabinęs baltą paklotę prie ilgos žalgos, ėmiau iš tolo mojuoti. Važiavusieji ten žmonės pastebėjo mano ženklą, nuleido laivę, prisiyrė prie kranto ir paėmė mane su visu turtu. Tiems žmonėms pasisakiau, kad aš esantis pirklys, kad mano laivas sudužęs, visi keleiviai prigėrę, tik aš vienas su savo brangenybėmis stebuklingai išsigelbėjęs. Visos tiesos bijojau sakyti, kad kapitonas, kilęs iš tos vietos, nesugalvotų manęs grąžinti atgal. Toliau kelionėj nieko pikto neatsitiko. Pastoviniavę keletą kartų prie įvairių salų, pasiekėm Basrą. Norėdamas atsilyginti už gerą vežimą, daviau kapitonui keletą brangių akmenų. Iš Basros laimingai grįžau į Bagdadą. Su dideliu džiaugsmu sutiko mane mano bičiuliai ir artimieji. Dalį parsivežto lobio padėjau į sandėlį, o kitą dalį paskirsčiau neturtėliams. Toliau vėl gyvenau pilnas džiaugsmo ir laimės. Tokie yra mano ketvirtosios kelionės nutikimai. Rytoj papasakosiu apie penktąją ir dar įdomesnę mano kelionę.

Sindbadas vėl pasveikė nešėjui šimtą auksinių, prašydamas kitą dieną savo apsilankymu vėl padaryti jam garbę. Nešėjas jam padėkojo ir išėjo namo, galvodamas apie nepaprastus dalykus, kurie gali atsitikti žmogui. Rytojaus dieną vėl nuėjo į Sindbado jūreivio namus. Tas jį gražiai pasveikino ir pasisodino šalia savęs. Kai susirinko ir kiti svečiai, šeimininkas pradėjo juos vaišinti visokiais valgiais ir gėrimais. Visiems įsismaginus, Sindbadas toliau šiaip pasakojo savo kelionių istoriją.