Istorija apie Sindbadą jūreivį - Šeštoji kelionė

Kai aš taip gerai ir linksmai gyvenau, kartą mane aplankė keli pirkliai, neseniai grįžę iš tolimos kelionės. Besikalbant su jais, mane vėl paėmė noras kakti į svetimus kraštus. Nieko nelaukdamas, prisipirkau gražių ir brangių prekių, nuvykau į Basrą, ten radau didelį laivą, sėdau su savo prekėmis ir išplaukiau iš uosto. Tame laive buvo ir daug kitų pirklių. Mes plaukėm vandenimis iš vienos vietos į kitą, pirkom ir pardavinėjom, pažinom svetimus kraštus ir jų žmones.

Kelionė pradžioj buvo labai laiminga. Bet po kiek laiko pakilo baisi vėtra ir ėmė nešti mūsų laivą putojančiomis bangomis. Vieną dieną kapitonas balsu suriko, nubloškė turbaną nuo galvos, pradėjo rauti sau barzdą ir iš sielvarto krito žemėn. Visi sušoko klausti, kas atsitiko. Kapitonas atsakė:

— Mes nukrypom į šoną ir patekom į nepažįstamą jūrą. Nebežinau kelio, kaip toliau plaukti. Tik Alachas vienas gali mus dabar išgelbėti!

Sulig tais žodžiais dukart stipresnis vėjas griebė mūsų laivą ir taip tėškė į statų salos krantą, jog jis, baisiai sutreškėjęs, visas sudužo, o pirkliai ir kiti keleiviai sukrito į šniokščiantį vandenį. Daugumas prigėrė, o aš ir dar keletas įsikabinom už kranto ir su dideliu vargu užsiritom į viršų. Iš ten pamatėm, kad mes patekę į didelę salą, kurios krantas visas buvo storai užverstas sudužusių laivų skeveldromis ir visokiais paskendusių žmonių daiktais.

Mes pradėjom klajoti po salą, ieškodami maisto. Visa sala buvo aplink apsupta nepereinamais kalnais, niekur jokio medelio, kurio vaisiais būtumėm galėję pasisotinti, tik vienas upelis kriokdamas bėgo per didelius akmenis. Ta sala buvo pilna neišpasakytų turtų, visa žemė sėte nusėta brangiaisiais akmenimis, perlais ir deimantais.

Mes buvome sugriebę truputį valgomų daiktų nuo mūsų sudužusio laivo, bet tai buvo visai maža, ir mano draugai vienas paskui kitą išmirė badu. Aš juos palaidojau ir likau vienui vienas su tais visais salos turtais, tik prašiau Alacho mane išgelbėti nuo bado kančių.

Vieną kartą kėblinau pavargęs upelio krantu ir priėjau tokią vietą, kur tas upelis per tamsų urvą įbėga į kalno vidurį. Aš pagalvojęs tariau sau: „Tas upelis turi kur nors baigtis. Jis turi pasirodyti kokioj gyvenamoj vietoj, todėl pasidarysiu mažą plaustą ir leisiuosi pasroviui į kalno vidų."

Prisirinkau kokių medgalių ir virvių nuo sudužusių laivų, susiraišiojau ir pasidariau šiokį tokį plaustelį. Susidėjau ant jo visas brangenybes, kurias galėjau toj vietoj rasti. Užlipau ant jo, ir vanduo ėmė nešti mane urvu į kalno vidurį.

Urvas buvo visai tamsus, nieko negalėjau matyti. Vanduo plaustą nešė vis tolyn ir tolyn. Galop urvas pasidarė toks siauras, jog aš trinkteĮėjau galvą į jo viršų ir apsvaigau. O vanduo vis nešė plaustą, ir kai aš atsigavau, pamačiau dienos šviesą ir plačią lygumą. Mano plaustas buvo pririštas prie kranto, aplink stovėjo būrys juodųjų žmonių.

Aš atsistojęs juos pasveikinau. Jie pradėjo mane šnekint, bet aš nesupratau jų kalbos nei vieno žodžio. Paimtas džiaugsmo, kad vėl regiu gyvus žmones, arabiškai balsu padėkojau Alachui už suteiktą man tą malonę. Išgirdęs mane, vienas iš juodųjų, mokėjęs arabiškai, priėjo prie manęs ir tarė ta kalba:

—   Ramybė, tau, broli! Mes esam laukininkai, dirbdami čia žemę, pamatėm plaustą nešant tave miegantį, pagavom jį ir pririšom prie kranto. Pasakyk, kaip čia patekai ir iš kur keliauji?

Aš buvau iš bado labai nusilpęs ir paprašiau ką valgyti. Kiek užkandęs, apsakiau, kaip aš keliavau ir kas atsitiko kelionėj. Nustebinti mano apsakymu, jie nuvedė mane su visomis brangenybėmis pas savo karalių ir apsakė jam, ką buvo girdėję iš manęs. Karalius pasveikino mane taip stebuklingai išsigelbėjus iš tų pavojų ir liepė gyventi savo rūmuose. Aš jam padovanojau gražiausių perlų ir brangiųjų akmenų. Karaliaus artimieji ir salos didikai mielai bendravo su manim ir rodė man didžią pagarbą.

Vieną kartą karalius ėmė klausinėti manęs apie mano tėvynę ir Bagdado kalifo valdymą. Kai aš apsakiau, kaip gyvena ir valdo tas išmintingas ir teisingas kalifas, tarė jis man:

—    Jeigu tas kalifas toks, kaip tu man sakai, tai jis vertas didžiausio mano pagyrimo. Aš sutaisysiu jam dovaną ir per tave nusiųsiu.

Netrukus to krašto pirkliai surengė laivą į Basrą, ir karalius man davė leidimą keliauti su jais į mano kraštą. Jis išleisdamas gausiai mane apdovanojo, apmokėjo mano kelionę ir davė puikią dovaną nuvežti kalifui Harunui al Rašidui į Bagdadą. Gražiai padėkojęs už viską, pasakiau jam sudieu, sėdau su pirkliais į laivą ir iškeliavau į savo tėvynę, kurios labai buvau pasiilgęs.

Laimingai atkeliavau į Basrą, o iš ten, nieko nelaukdamas, parvykau su visa gėrybe į Bagdadą. Tuojau nunešiau kalifui tą dovaną nuo svetimo karaliaus ir apsakiau jam nuostabius mano kelionių nutikimus. Valdovas labai gyrė mano drąsą ir ištvermę. Sugrįžęs gausiai sušelpiau visus reikalingus paramos ir, kaip ankstesniu laiku, visko pilnas linksmai gyvenau Bagdade ir pamaži vėl užmiršau savo vargus ir nelaimes. Tokie, brangūs bičiuliai, mano šeštosios kelionės nutikimai, ir, jei teiksis viešpats mane gyvą per naktį išlaikyti, rytoj apsakysiu jums mano septintos kelionės istoriją, ji bus daug nuostabesnė už visų kitų kelionių istorijas.

Ir vėl Sindbadas jūreivis davė Sindbadui nešėjui šimtą auksinių. Nešėjas padėkojo už tą malonę ir ėjo namo, galvodamas apie nepaprastus daiktus, galinčius gyvenant atsitikti žmogui. Kitą dieną jis vėl nuvyko į Sindbado jūreivio namus. Tas jį gražiai pasveikino ir pasisodino šalia savęs garbingoj vietoj. Kai susirinko visi svečiai, šeimininkas pavaišino juos gerai ir ėmė toliau pasakoti.