Jaunikaitis su piktšašių kepure

Buvo toks ponas nelabas, jis turėjo tarną. Tam tarnui visur leido vaikščioti, tik į vieną kambarėlį liepė neiti.

Kartą ponas išėjo, kur jam reikėjo, o tas jo tarnas galvoja, kas tame kambarėlyje būtų, kad jam neleidžiama pažiūrėti. Ėmęs ir pradarė duris, bet durys įkirto jam pirštą, ir nieko jis ten nepamatė. Parėjo ponas, sako:

—      Kodėl tu buvai tame kambarėlyje, kad aš tau liepiau neiti?

Dar jis pradėjo gintis, kad nebuvęs, o ponas sako:

—      Nugi va, tau ir pirštą įkirto durys. Už tai reikėtų tave pakarti, bet pirmą sykį dovanoju, tik daugiau neik, nes jau gyvas neliksi!

Ponas vėl išėjo, o tarnas galvoja: kaip bus, taip bus — eisiu dar sykį pažiūrėti, kas ten yra. Atidarė duris, žiūri — viename kampe pririšta kumelė, kitame — vilkas. Abu pašerti: vilkui paduota šieno, o kumelei mėsos. Tas vilkas ir ta kumelė taip sudžiūvę nuo to pašaro, kad tik oda ir kaulai belikę! Prašneko ta kumelė:

—      Brolau, permainyk tu mums pašarą: paduok vilkui mėsą, o man šieną.

Tas taip ir padarė. Pareina ponas, sako:

—      O kodėl tu vėl buvai? Dabar jau aš tave nužudysiu.

Tarnas buvo muzikantas, tai prašosi:

—      Kad jau žudysi — žudyk, tik leisk man prieš mirtį pagroti, truputį pasilinksminti.

Ponas leido. Ir ėmė tarnas taip gražiai, taip graudžiai groti, kad ponas, sėdėdamas už stalo, klausėsi klausėsi to grojimo, ir taip jam patiko, jog beklausydamas užmigo. Pabudęs sako:

—      Kad tu taip moki groti, aš tau dovanoju ir šiuo tarpu, tik daugiau nebeik į tą kambarėlį.

Ponas vėl išėjo savais reikalais, o tarnas ten vaikščiojo vaikščiojo, bevaikščiodamas susimanė dar sykį eiti pažiūrėti. Atidarė duris, žiūri — vidury to kambarėlio sidabro šulinys. Jis įkišo pirštą į tą šulinį, pirštas pasidarė šviesus kaip sidabras. Dabar jam sako toji kumelė:

—      Šįsyk tau nebedovanos ponas, kai pareis; dabar tu visas lįsk į šulinį.

Tas tuojau įlindo — pasidarė visas šviesus kaip saulė!

—      O dabar,— sako kumelė,— paimk rankšluostį, šepetį ir kočėlą, sėsk ant manęs atbulas, kad tau būtų geriau matyti, ir mudu bėgsim.

Paėmė jis, kas buvo liepta, užsėdo ant kumelės atbulas — ir bėga. Kumelė jam sako:

—      Kai pamatysi netolies debesį su vėju, tai mesk šepetį.

insert

Kiek pajojęs, mato — atsiveja debesis su griausmu, su vėju. Kaip metė šepetį, iš to šepečio pasidarė giria, tokia tanki, kad uodas nosies neįkištų. Atsivijo ponas iki girios — negali pereiti. Parbėgo namo, atsinešė kirvį, tą girią kirto kirto, iškirto taką — ir vėl juos gena.

Kumelė klausia:

—      Ar nieko nematyti?

—      Nieko.

Vėl bėga toliau, antrusyk klausia:

—      Ar dar nieko nematyti?

—      Jau ateina debesis, jau netoli.

—      Tai mesk kočėlą.

Kaip metė kočėlą — stojo kalnas, toks aukštas, kad paukštis neperskristų. Atbėgo ponas prie to kalno — negali perlipti. Vėl parlėkė namo, atsinešė kastuvą, kasė kasė tą kalną, išsikasė urvą ir vėl vejasi bėglius.

Kumelė klausia:

—      "Ar nieko nematyti?

—      Jau atūžia debesis su vėju, su griausmu.

—      Mesk rankšluostį, tik pataikyk išilgai.

Kaip metė rankšluostį — stojo jūros neužmatomos. Atbėgo ponas iki tų jūrų — nėr ką jam daryti. Pripuolęs ėmė vandenį lakti, lakė lakė ir trūko.

—      Na, dabar,— sako kumelė,— jau galim ramiai joti.

Atjojo į girią, sustojo, sako kumelė:

—      Dabar duok, kiek tik gali, abiem rankom man trissyk į ausį, tai iššoks iš ausies tabokinė. Toj tabokinėj tau viskas bus: ir gerti, ir valgyti, ir ko tik norėsi.

Tas kaip davė į ausį vieną sykį, antrą ir trečią sykį — iššoko iš ausies tabokinė. Tada kumelė girioj prapuolė, o jis, tą savo tabokinę atidaręs, sako:

—      Kad čia man būtų gerti ir valgyti!

Tuojau stojo stalelis, ant jo pridėta valgių ir gėrimų. Pavalgęs, atsigėręs, tabokinę uždarė — viskas pradingo.

Dabar jau jis eitų iš girios — pro drabužius nematyti jo šviesaus kūno, tik

plaukai labai šviečia, kaip saulė spindi. Atsidaręs tabokinę, sako:

—      Kad čia man būtų piktšašių kepurė!

Tuoj atsirado tokia kepurė vienų šašų. Jis tą kepurę užsimovė ant galvos ir eina. Išėjo iš girios, priėjo karaliaus dvarą — ten jį priėmė į sodą sargu: pastatė jam sodo kampe namelį, ir jis ten sau gyvena.

Vieną dieną išvažiavo visa karaliaus giminė pasivažinėti, o jauniausia duktė liko namie. Dabar tas piktšašis atsidarė tabokinę, sako:

—      Kad čia man būtų gerti ir valgyti!

Jis gerai privalgę ir išgėrė, net kakta jam įkaito, tai tą savo kepurę kilsterėjo. Karalaitė pro langą pamatė, kad jo galva tokia šviesi, tarė sau:

insert

—      Jau čia tai geras paukštis...

O tas karalius turėjo tris dukteris, ir visos dukterys jau buvo metuose. Tėvas liepė padaryti visoms trims po aukso obuolį ir sako:

—      Jums jau laikas tekėti. Aš sušauksiu visokius jaunikius, tai katra kurį išsirinksit, meskit į jį tuo obuoliu.

Tuojau sušaukė visokius jaunikius: suvažiavo karaliūnai, kunigaikščiai, bajorai. Tiedvi vyresniosios tuoj rado sau po vyrą, o jauniausioji neranda. Pašaukė sodininkus, gal, sako, ji ten ras, bet irgi nerado.

Tada sako karalius:

—      Pašaukit tą šašuotąjį sodo sargą!

Kai tik atėjo tas su piktšašių kepure, jauniausioji karalaitė metė į jį obuoliu.

Visi suriko:

—      Tai bent bus karaliaus žentas!..

Karalius užsirūstino ant jauniausios dukters, išleido ją už to piktšašio ir abu išvarė iš savo dvaro. Išėjo jie iš karaliaus rūmų į miestą, nusisamdę namelį prie tilto ir ima muitą, kas tik per jį eina ar važiuoja.

Neilgai trukus pašaukė šį karalių kitas karalius į karą, o tas su piktšašių kepure sako savo pačiai:

—      Prisitaisyk valgių ir gėrimų, jos kareiviai juodi per tiltą, tai pelnysi, o aš eisiu į girią šakų parsinešti.

Nuėjo į girią, tą tabokinę atsidarė ir sako:  — Kad čia stotų juodi kareiviai!

Tuojau stojo pulkai kareivių, visi juodais drabužiais apsirengę, ant juodų žirgų, o ir jis, juodai apsitaisęs, joja per tiltą. Kaip jojo, viską sumynė, ką ji turėjo valgomo pasistačius. Nujojo į karo lauką padėt uošviui kariauti, sumušė su savo kareiviais aną karalių ir apsisukęs grįžo atgal į girią. Čia viskas prapuolė, o jis pats, pasilaužęs žagarų pundelį, parėjo namo. Klausia pačios:

—      Na ką, ar jojo kariuomenė?

—      Joti jojo, bet kas iš to-— viską man sumynė ir nujojo.

Kitą dieną anas karalius, surinkęs daugiau kariuomenės, jojo vėl kariauti, o tas piktšašis sako pačiai:

—      Šiandien jos per tiltą raudoni kareiviai, tai tu pelnysi, tik vėl prisitaisyk

valgių ir gėrimų, o aš eisiu į girią malkų parsinešti.

Nuėjo į girią, vėl atsidarė tabokinę, sako:

—      Kad man stotų raudoni kareiviai!

Tuojau stojo daugybė kareivių, visi raudonai apsirengę. Atjojo prie to tilto, vėl nestojo, viską tai muitininkei sutrempė. Nujojęs su savo kareiviais į karo lauką, tas piktšašis vėl sumušė aną karalių ir sugrįžo į girią. Čia viskas prapuolė, o jis pats, pasirinkęs žagarų pundelį, namo parėjo. Klausia pačios:

insert

—      Na ką, ar jojo?

—      Jojo, bet vėl man viską sumynė!

Trečią dieną anas karalius vėl surinko didelę daugybę kariuomenės, eina kariauti. O tas su piktšašių kepure sako savo pačiai:

—      Šiandien jos balti kareiviai, jie turi čia prie tilto sustoti, nes čionai jiems pusiaukelė. Tu prisitaisyk valgių ir gėrimų, o aš eisiu į girią malkų.

Nuėjo į girią, atsidarė tabokinę ir sako:

—      Kad šiandien man stotų balti kareiviai!

Tuojau stojo baltai apsirengę kareiviai ant širvų žirgų, o jis pats tik tokia gaza apsivilkęs, visa šviesa per ją matyti. Ir joja jis pirmiausia, kaip saulė šviečia! Atjojo ant tilto, vėl viską sutrempė, o toji muitininkė sako:

—      Kad ir padarė žalos, bet nors karalių gražų pamačiau!

Tas su savo kareiviais nujojo į karo lauką. Karalius sako:

—      Kas čia yra, kad jau trečią dieną atjoja, o vis kitokius kareivius veda?

Ėmė dabar kautis šitas karalius su to nepažįstamojo pagalba, sumušė aną

karalių visai, o jo kareivius paėmė į vergiją. Bet vienas tam šviesiajam karžygiui įdūrė į koją. Karalius nusiėmė nuo savo kaklo skepetaitę ir užrišo jam žaizdą. Šis su aprišta koja nujojo į girią, ir ten viskas prapuolė, o jis vėl parsinešė žagarų pundelį. Klausia pačios:

—      O ką, šiandien ar jojo?

—      Jojo labai gražūs balti kareiviai, o karalius taip šviesus, kaip saulė.

Dabar jis sako:

—      Kaip aš šiandien pailsau — eisiu truputį atsilsėti.

Atsigulęs patraukė kelnę aukštyn, ir jo pati pamatė žibančią koją, o ant kojos užrištą tėvo skepetaitę. Viską pametus, nulėkė pas tėvą ir sako:

—      Tėveli, ar žinai, kas kariavo už tave?

—      O kas?

—      Nagi mano vyras.

O karalius sako:

—      Ką tas kvailys kariaus?

—      Tikrai jis, ant jo kojos tavo skepetaitė užrišta.

Karalius netiki. Nusiuntė tarną jo pašaukti. Tarnas atėjęs sako:

—      Liepė karalius tau ateiti.

O tas sako:

—      Tiek karaliui pas mane, kaip man pas karalių.

Tarnas parėjęs pasakė tuos žodžius karaliui. Tada karalius tuojau liepė užkinkyti šešetą žirgų į karietą, atvažiavo pas jį pats ir rado savo skepetaitę ant jo kojos. Labai apsidžiaugęs, karalius jau vedasi jį pro duris, o tas eidamas nepasilenkė, užkliudęs numetė sau nuo galvos piktšašių kepurę — tuoj viskas nušvito! Karalius griebė jį į glėbį, nešte nunešė į karietą ir parsivežė namo. Kai tik jis įėjo į rūmus, tuoj savo drabužius metė į šalį — nušvito visas dvaras. Dabar visi pamatė, kad čia tas pats kareivis, kuris aną karalių įveikė. O kokios paskui ten buvo linksmybės, kokios puotos! Po tų puotų, po linksmybių liko jis visos tos žemės karalium.

insert