Jogo drabužis

Upės pakrantėje gyveno jaunas jogas. Jo gyvenimas buvo paprastas ir nerūpestingas - beveik visą dieną jaunuolis praleisdavo medituodamas. Mat jis neturėjo jokių pareigų, tad galėjo didžiąją dalį laiko tiesiog sėdėti užmerktomis akimis, sutelkęs mintis į širdyje glūdintį Viešpatį.

Vieną dieną išsimaudęs upėje jogas išsiskalbė savo vienintelę drobulę ir padėjo ją džiūti ant uolėtos pakrantės. Belaukiančio, kol ši išdžius, jaunuolio protą perskrodė mintis: „Juk aš švaistau laiką. Jei turėčiau dar vieną audeklą, galėčiau tučtuojau apsirengti.“ Kaip tik tuo metu pro šalį keliavo pagyvenęs sadhu (išminčius), kuris mokėjo skaityti kitų mintis. Jis stabtelėjo ir tarė jaunajam jogui: „Brangus sūnau, žinau, kas dedasi tavo galvoje - nori sutaupyti laiko. Tačiau, užuot kaupęs vis daugiau turto, geriau pasitenkink tuo, ką turi.“ Išminčius palaimino jogą ir patraukė savo keliu. Vaikinas apmąstė sadhu patarimą, tačiau nusprendė, kad dar viena drobulė nėra toks jau didelis turtas. Taigi, jis išėjo į turgų ir nusipirko naują apdarą.

Kitą dieną, kaip ir įprasta, jaunuolis išskalbė savo drabužį, padėjo džiūti jį ant uolos, o pats apsirengė naujutėlaičiu drabužiu ir išėjo medituoti. Grįžęs prie upės, jogas pamatė, kad alkana pelė pragraužė jo drapanose skyles. Vaikinas nusiminė, tačiau tuojau pat sugalvojo: „Žinau! Įsigysiu katę, kuri nuvaikys visas peles.“

Jis dar kartą nuėjo į turgų ir nusipirko katę.

Kitą dieną jogas džiugiai ir ramiai meditavo, kol atėjo vakaras ir katė pradėjo miaukti, trukdydama jogui. „Oi, juk jai reikia pieno“, - atsiduso jogas ir nenoriai patraukė į turgų, kur šįkart įsigijo karvę.

Kita diena buvo labai rami, tačiau atėjo vakaras ir karvė ėmė mūkti. „Aš nesiruošiu jos kasdien melžti, - mąstė sau jogas, - tai atims per daug laiko.“ Vaikinas nukeliavo į kaimelį ir paprašė jaunos moters tapti jo žmona. Ji galės melžti karvę ir pienu girdyti katę, kuri neprileis pelių priėjo drabužių. Tuomet jogas buvo laimingas.

Tačiau vieną vakarą jo žmona pradėjo skųstis: „Man jau įkyrėjo, kad tu visą dieną medituoji. Aš noriu namų.“ Tad jogas pastatė namą. Tačiau žmona pasijuto vieniša ir panoro vaikų...

Bėgo laikas, ir jogas vis mažiau meditavo, o daugiau nerimavo. Jis buvo nuolatos užsiėmęs prižiūrėdamas savo namą, augančią šeimą ir gyvūnus. Kartkartėmis, kai galėdavo trumpai atsipūsti, jis prisimindavo tuos nerūpestingus laikus, kai viskas, ką turėjo, tebuvo vienintelis drabužis.

Vieną dieną, kai jogas štai taip mintijo, senasis sadhu vėl keliavo pro šalį. Stabtelėjęs jis nusišypsojo ir tarė: „Matau, kad tu nuliūdęs, taigi tik dar kartą tau pasakysiu: geriau džiaugtis tuo, ką turi, nes, kai pradedi ko nors norėti, nebėra tam galo.“