Jonukas ir bitelė

Bzzz, bzzz, — dūzgė bitelė, aplink avilį besiruošdama.

— Bzzz, — pririnkom medučio, bzzz — užteks ir bitelėms, ir žmonėms, kad tik pelės neįsikraustytų, kad avilio kas nepajudintų, mūsų tvarkos nesuardytų.

Ėjo per sodą Jonukas, rykštele mojuodamas. Pro avilį eidamas, ėmė netyčiomis ir nubloškė bitelę.

Bitelė subirzgė, į žolę nukritusi.

— Kas gi čia toks mus, biteles, kapoja? Ginkimės! — sušuko iš žolės išsipainiojusi, ir prie Jonuko prišokusi, įgylė jam į patį antakį.

Jonukas parbėgo ašarodamas, bitelę visaip pravardžiuodamas. Aptinusią akį tuojau mamai parodė, bitelę apskundė.

— Kam gi bitelę lietei! — barė Jonuką mama, šaltų žemių prie antakio dėdama.

Jonukas gynėsi bitelės ir nematęs: ėjęs per sodą, rykštele mojuodamas, visai menorėjęs tų nedorėlių bičių užkabinti.

Mama Jonukui nuraminti atnešė duonos riekelę, medum užteptą.

Jonukui, medaus paragavus, širdelė atsileido, bitelės pagailo.

— Be reikalo, — tarė, — bitelę užgavau, gal su medum į avilį begrįžtančią.

Ir metė rykštelę į šalį.