Jonukas, knygos ir sąsiuviniai

Rašė Jonukas, kas jam buvo užduota, raides vadžiojo kaip mokėdamas, raitė, kad dailesnės išeitų. Parašęs ėmė skaityti.

Skaitė skaitė iki akelės pailso, galvelė apsunko. Apsikniaubė knygas ir užsnūdo.

— Pasnausk, Jonuk, — parbilo į jį sąsiuvinio popierius. — Akelės atsilsės, galvelė prasiblaivys, o aš tau pasaką paseksiu.

— Augo lauke linas, žaliavo, mėlynais žiedais žydėjo. Kai nunoko, nurovė jį, sėmenis nukūlė, markoje pamerkė. Kai išmirko, ant pievos išsigulėjo, tai išmynę — spalius sukūreno, pluoštus nubraukė, nušukavo, suverpė. Iš siūlų drobeles išaudė, išpyškino. Drobelę paupyje saulelėje išbaltino, marškinius pasiuvo.

— Ir man naujus marškinėlius mama prižadėjo, kai gerai mokysiuos, — sušnibždėjo Jonukas pro miegus.

— Marškinius nuo darbų darbelių suvilkėjo, skudurus skarmalininkui pardavė, — toliau savo pasaką popierius sekė. — Skarmalininkas į miestelį nuvežė, pardavė. Iš tenai juos į fabriką pristatė. Fabrike skudurus keliais rūgščiais vandenimis išskalavo, dar labiau išbaltino: paskui susmulkino, į tešlą sumalė. Mašinomis tešlą iškočiojo, išlygino, plonais lapais išklostė, išdžiovino. Išdžiovinę nužvilgino, lygiais lapais surėžė. Iš tų lapų sąsiuvinių susiūdino.

— Ir knygų išspausdino, — pridūrė knygos.

— Kad vaikai skaityti rašyti mokytųsi, gudresni pasidarytų, — užbaigė vienu balsu knygos ir sąsiuviniai.