Jurgutis

Buvo šiltas pavasario rytas. Jurgutis dar saldžiai miegojo savo lovelėje.

Skaistus saulės spindulys pro plyšį krito jam į veidelį. Jurgutis apsivertė ant kito šono ir toliau miegojo.

Iš sodo ėmė žadinti jį lakštingala:

—         Jurgut, Jurgut, atbusk, nemiegok! Tinginy, tinginy, kelkis, kelkis!

Jurgutis atbudo ir klausosi, kaip gražiai lakštingala čiulba, po lovą raivydamasis.

Po pat langu staiga sučirško žvirblis:

—          Aš vyrs, aš vyrs! Kai ryts, tai aš gyvs — visur mans pilna!

Ir Jurgutis, ką dirbdamas ar lazdelę jodinėdamas, girdavosi: „Aš vyrs". Išgirdęs, ką žvirblis kalba, tylomis išlipo iš lovelės, nusiprausė, pavalgė ir išbėgo į lauką.