Kaip skruzdė vilką pamokė

Vilkas vijo kiškj pamiške ir netyčia užlėkė ant skruzdėlyno. Tik vieną koją ten sukišo pasispirdamas, bet ir to užteko, kad pridarytų skruzdžių miestui didžiausių nuostolių. Kelios gatvės buvo gerokai apgriautos, vietoj gražiausios aikštės priešais karalienės rūmus teliko didžiulė duobė, o sutraiškytų skruzdžių kiaušinėlių ir sužeistųjų be skaičiaus.

Miško paukščiai ir žvėrys labai susijaudino, sužinoję apie jvykusią nelaimę ir pasiuntė savo atstovus pareikšti nuoširdžiausios užuojautos nukentėjusioms.

—     Didžiai gerbiamos skruzdėsl — pasakė meška, kuriai buvo pavesta vadovauti visai apgailestavimo ceremonijai.— Mes smerkiame vilko neapdairumą. Jeigu kiekvienas girios nevėkšla taip nerūpestingai elgsis, tai išgriaus visus skruzdėlynus. Kas tada apvalys miškus nuo kenkėjų, kurių knibžda nesuskaitoma daugybė? Kur mes, paukščiai ir žvėrys, dėsimės, kai, pakirsti jvairių ligų, išdžius medžiai ir krūmai? Ne, vilko nerūpestingumas nepateisinamas. Todėl dar kartą jį kuo griežčiausiai smerkiame ir nelaimės atminimui skelbiame trijų dienų gedulą.

—     Kas iš to? — atsiduso skruzdžių karalienė.— Gedulas vis tiek nepadės atgaivinti žuvusių. Geriausia būtų pamokyti vilką, kad kol gyvas prisimintų, kaip reikia šokinėti per skruzdėlynus!

—     Išmintingai pasakyta, — atsiliepė voveraitė, kuri taip pat buvo išrinkta atstove pareikšti užuojautą.— Vilkas turi atsiimti savo, kad kitą kartą būtų atsargesnis. Mielai įkrėsčiau jam proto, deja, esu per silpna. Nebent riešutu galiu pokštelti į kaktą. Tačiau visi sutiks, kad toks pamokymas tėra juoko vertas.

—     Kaipgi ne, kaipgi ne, brangute,— pritarė voveraitei lapė.— Jeigu jau duoti, tai kad būtų duota. Bet ką aš, vargšė laputaitė... Ar mano jėgoms trenkti tokį smūgį, kuris per visą girią nuaidėtų, paskelbdamas negrabiems klišakojams, kas jų laukia už nevykusį šuolį per skruzdėlyną. Jei ką dar galiu, tai išdraskyti vilkui akis. Taip ir padaryčiau, tik, visa bėda, esu jo kūma. O giminėms, kaip visi žinote, nedera akis draskyti.

—     Gerai sakai, lapute kūmute,— sutiko meška.— Jeigu jau duoti, tai kad visas miškas sužinotų, kokie mes griežti tvarkos pažeidėjams, kaip karštai mylime savo mažąsias drauges skruzdės. Kas jau kas, o aš tikrai galėčiau taip apskaldyti vilkui antausius, kad visų vilkų vaikai prisimintų. Ką ten kalbėti! Duočiau, kol iš abiejų ausų dūmai parūktų. Garbės žodis, skelčiau nesigailėdama. Bet štai kur

17

bėda: vilkas mano pusbrolis. O giminaitį mušti dėl svetimų reikalų tartum netinka. Nebent jau pats pasiprašytų prikuliamas.

Taip žvėrims besiaiškinant, iš skruzdėlyno išropojo sena šluba skruzdė, kuriai vilkas buvo numynęs koją.

—       Kam tos kalbos? — kreipėsi ji į mešką. — Lyg nesuprantame, ką reiškia giminystės jausmas. Palikite čia savo užuojautą ir eikite namo, mes, skruzdės, pačios surasime būdą, kaip pamokyti vilką. Aš jau sugalvojau ir padarysiu, ko ne- valiojate jūs, galingi miško žvėrys. Tik prašau tave, gerbiamoji meška, nepamiršk paskutinių savo žodžių.

Taip tarusi, šluboji skruzdė nuropojo j girią, surado vilką, kuris saldžiai miegojo pakrūmėje, prisikirtęs kiškienos, ir įlindo jam į ausį. įlindo, bėginėja šlubčioda- ma ir dainuoja, kiek jos maža gerklytė neša:

Tu numynei man kojelę, aš nugraušiu tau galvelę.

Vilkas nubudo, išgirdo skruzdės dainavimą ir juokiasi:

—       Žiūrėk man, kaip pasaulis išgudrėjo! Menka bluselė, ir ta liūtą gąsdina.

—        Aš ne bluselė, o skruzdė iš pamiškės skruzdėlyno, kurį tu šiandien apgriovei, vydamas kiškį,— atsakė šluboji skruzdė.— Mane gentainės pasiuntė pamokyti tave, kad kiti būtų atsargesni, ir aš prižadėjau mūsų karalienei nugraužti tau galvą. Jeigu netiki, kad mes, skruzdės, gebame tai padaryti, galiu parodyti vieną skruzdėlyną. Vakar vaikai ant jo užmetė gyvatę, o šiandien iš jos vieni griaučiai belikę.

—       Gerai, eime,— sutiko vilkas.— Noriu pamatyti, kaip sveika meluoji.

Nuėjo, mato: tikrai, viskas taip, kaip šluboji skruzdė sakė. O toji vėl bėginėja po ausį ir dainuoja:

Tu numynei man kojelę, aš nugraušiu tau galvelę.

Vilkas ne juokais nusigando. Ką su tokia, galvoja. Kas jai mano galva, jei visą gyvatę sudorojo?

Vaikštinėja dieną, kitą, neišmanydamas, ką daryti. Nebėra noro nei gerti, nei ėsti. Sulyso, sublogo vargšelis, o skruzdė toliau sau krebžda ir traukia baisiąją dainą. Taip smagiai traukia, kad net kitoje ausyje atsiliepia. Tai vargas! Nejaugi jau iki ten prasigraužė?

Vilkas žada šlubajai skruzdei ir jos skruzdėlynui įvairiausių gėrybių. Vergas iki mirties būsiąs, parūpinsiąs skruzdėms visko, ko širdis trokštanti, tegu tik negraužia galvos.

Bet šluboji nieko nenori girdėti, krebžda sau ausyje ir traukia dainą:

Tu numynei man kojelę, aš nugraušiu tau galvelę.

Visai nusiminė vilkas. Naktimis nebegali užmigti, kalbasi su savimi. Aišku kaip dieną, mirtis ant nosies. O čia dar ta šluboji krebžda ausyje, visokius niekus mala:

— Galas tau, vilkeli, galas. Aš ne žirnis, kuris kartą įkrito vienam tavo giminaičiui į ausį. Manęs jokia meška, tegu būna pati stipriausia, letenos smūgiu iš tavo galvos neišmuš.

Žinoma, ne žirnis, galvoja vilkas atkutęs. Tas ir yra. Žirnis didelis, o kas skruzdė prieš jį? Menkas šapelis. Tikrai, jeigu jau meška žirnį išmušė, kodėl jai to paties nepadaryti su skruzde? Taip ar taip striuka, reikia eiti pas mešką, blogiau nebus.

Nuėjo, apsakė savo bėdą ir prašo:

—      Trenk, kiek turi jėgos, man per šitą ausj, amžinai būsiu dėkingas. O jei nepadės, žiebk per antrąją, nes pats nebežinau, kurioje iš jų jsigraužusi ta nelemta skruzdė.

—      Ką jau darysi,— sako meška, perpratusi skruzdės gudrybę.— Reikia tai reikia. Negražu lupti giminaitį, bet jeigu pats prašo...

Ir ėmė kulti vilką abiem letenom čia per dešinę, čia per kairę ausj, kol tasai pusgyvis nusirito ant žemės.

Tada skruzdė išlindo iš ausies ir linksma grjžo j skruzdėlyną apsakyti, kaip pamokė vilką.

Meškai taip pat buvo smagu, kad gerą darbą padarė, nusipelnydama amžiną savo giminaičio dėkingumą.

O ką jau bekalbėti apie patj vilką! Tas buvo už visus laimingiausias, atsikratęs baisiosios skruzdės, ir ilgai dar čiupinėjo galvą, negalėdamas atsidžiaugti, kad liko nenugraužta.

Bailus lapo išsigąsta, drąsus ir vilko nebijo.