Kaip žmones ėmė garbinti kalno Dievą

Dar senesniais laikais nagų gentis gyveno ant Mu Bumo kalno. Žmonės ten buvo pasistatę ne mažiau kaip tūkstantį būstų. Augino ryžius ir laimingai gyveno. Nuėmę derlių, džiaugdavosi kaip vaikai, šokdavo, dainuodavo ir gerdavo ryžių alų. Jie mokėjo tik linksmintis ir negarbino jokio dievo. Jie nežinojo, kas tai yra širdgėla ir liūdesys.

Gyveno taip linkimai be vargų ir rūpesčių, kol vieną dieną išgirdo keistą dundesį kalno viduje ir labai išsigando. Dundesys vis stiprėjo, net kalnas pradėjo drebėti. Visą dangų nuo vieno krašto iki kito užtemdė juodi debesys. Pliūptelėjo baisi liūtis su kruša, vanduo šniokštė kaip upė per potvynį. Žmones apėmė siaubas. Jie neišmanė kur slėptis, kaip gelbėtis.

O vienas to kaimo senolis praėjusią naktį buvo sapnavęs, kad jį aplankęs nepažįstamas žmogus, dar senesnis už jį patį, ir pasakęs, jog kalno dievas pyksta ant žmonių, nes jie tik linksminasi ir visai jo nepaiso. Nepažįstamasis pataręs žmonėms pamaloninti užsirūstinusį kalno dievą — paaukoti jam gyvulių. Senolis nepatikėjo sapnu ir niekam jo nepasakojo. Tik tuomet, kai kalnas ėmė drebėti, kai pasipylė lietus su kruša, jis išdėstė savo sapną gentainiams. Tačiau niekas jo neklausė. Visi puolė šokti ir linksmintis vildamiesi, kad kaip nors viskas praeis. O kalnas, užuot liovęsis, drebėjo vis smarkiau ir smarkiau. Galiausiai dalis kalno nuslinko žemyn ir palaidojo daugybę būstų su vyrais, moterimis, vaikais. Tik tada likusieji gyvi ėmė aukoti kiaules ir vištas ir melstis kalno dievui. Tuomet dundesys kalne nutilo. Žemė nustojo slinkusi, liovėsi ir lietus su kruša.

Nuo to laiko nagų gentis garbina kalno dievą ir kartą per metus aukoja jam gyvulius.