Kaip žvėrys nuo žiemos bėgo
Vieno pikto ir apsileidusio šeimininko sodyboje gyveno jautis. Darbštus, daug visokių darbų nudirbdavo, tačiau laikė ji šaltame tvarte pusbadžiu.
Stojo šalta žiema: šaltis, badas.
— Mesiu šeimininką, eisiu kur akys mato... Blogiau nebus.
Ir išėjo iš sodybos.
Eina, eina, žiūri — priešais avinas.
— Kur eini? — klausia jautis.
— Nuo žiemos bėgu, vasaros ieškau,— porina avinas.
— Eime drauge, linksmiau bus.
Ir patraukė abu. Eina, eina, žiūri — kiaulė per pusnis brenda kriuksėdama.
— Kur, nulėpause, klemšioji?
— Nuo žiemos bėgu, vasaros ieškau,— atsakė kiaulė.
— Eime drauge, bus linksmiau. Traukia visi toliau ir sutinka žąsį.
Eina žąsis krypuodama, pati su savim šnekėdama.
— Kur, žąsie, eini? — klausia jautis.
— Nuo žiemos bėgu, vasaros ieškau,— atsakė žąsis.
— Tai eime drauge, linksmiau bus.
Ir nuėjo žąsis su jais. Eina jie, eina,
o priešais — skardžiabalsis auksaskiauterėlis gaidelis žengia, savo kakarieku traukdamas.
— Kur, gaideli, eini?
— Nuo žiemos bėgu, vasaros ieškau! — užgiedojo gaidelis.
— Eime drauge, linksmiau bus.
Ir nuėjo visi drauge. Sutemo, šaltis kąste kanda. Jautįs ir sako:
— Ieškokim, broliai, trobos!
— Kam man troba — mano kailiniai šilti,— sako avinas.
— Ir aš šalčio nebijau — j žemę įsiknisiu!—pritarė kiaulė.
— O mus pūkai šildys! — nutarė žąsis su gaidžiu.
Ir liko jautis vienas. Klaidžiojo klaidžiojo po mišką, staiga žiūri — stovi troba, o šalia jos — ir šieno kupeta. Ir ėmė jaučiui sektis. Šilta, gera — gyvenk ir norėk!
'Kartą rytą girdi jautis — kažkas beldžiasi. Atidaro, o už durų — avinas.
— {leisk, brolau, šalta.
— Juk sakei, kailiniai šilti... Neleisiu!
— Neleisi — sieną ragais išgriausiu — sušalsi!
Pagalvojo jautis, įleido.
Po valandėlės ir kiaulė atėjo.
— Leisk, brolau, pasišildyti!
— Ne, neleisiu! Tu gi į žemę sakei įsiknisi!
— Neleisi — pamatus išrausiu! Pažiūrėsim, kaip tada tau bus tavo troboje!
Ką daryti? Gaila jaučiui trobos, įleido kiaulę.
insertNespėjo apsiprasti, beldžiasi pas jautį kaip kokie elgetos žąsis su gaidžiu.
— Leisk, brolau, sušilti!
— Neleisiu. Jus pūkai šildo.
— Neleisi — samanas tarp rąstųišpešiosiu! — pagrasino žąsis.
— O aš,— sako gaidys,— šiaudus nuo stogo nupešiosiu!
— Nepagyvensi savo troboje, sušalsi!
Norom nenorom suleido jautis visus.
Ir ėmė gyventi visi drauge.
Bėgo kartą pro šalį medžiodama lapė. Girdi — gaidys gieda. Ir panoro laputė gaidienos, tik kaip jos gavus? Griebėsi gudrybės. Nudūmė pas šleivakojį lokį ir vilką pilkąjį, siūlo:
— Apėjau jums, mieli bičiuliai, gerą kąsnelį. Tau, loky,— jautį, tau, vilkeli,— aviną. O sau — gaidį.
— Dėkui, kūmute,— tarė tuodu,— kol gyvi nepamiršime!
Nuvedė lapė žvėris prie trobos. Lokys ir sako vilkui:
— Eik pirmas! O vilkas atsako:
— Ne, šleivakoji, tu stipresnis, tu turi eiti pirmas!
— Na, gerai,— sutiko lokys. Pažiūrėjo jautis pro langą, mato: prie
durų žvėrys.
Išsigando avinas, išsigando kiaulė, išsigando žąsis su gaidžiu... Ką veiksi? O jautis ir sako:
— Nebijokit, bičiuliai, nieko. Gyvename gerai — šilumoj, sotūs! Ir tai todėl, kad visi gražiai sutariame, viens kitam padedame, iš bėdos gelbstime. Tad ir nuo priešų vieningai — kaip draugai — ginkimės!
— Gerai! Ginkimės! — sutiko visi. Pasakyta — padaryta.
Vos prisiartino lokys su vilku prie durų, jautis, avinas, kiaulė ir žąsis kad puls iš trobos! Nesuspėjo lokys piestu atsistoti, kaip jautis prirėmė jį ragais prie sienos, o avinas įsibėgėjęs kad trenks iš visų jėgų į šoną! Kiaulė, daug negalvojusi, ėmė draskyti lokį iltimis, o žąsis taip pat laiko veltui neleidžia: žnybia ir peša lokį stipriu savo snapu.
Gaidys užskrido ant durų ir kad paleis gerklę:
„Kakarieku!"
Vilkui pasigirdo, kad šis šaukia: „Galas vilkui!" Išsigando vilkas ir — į kojas. O lapė pirmoji lekia.
Vargais negalais ištrūko lokys, vos ne vos išnešė kailį.
O jautis, avinas, kiaulė ir žąsis su gaidžiu laimingai ir smagiai gyvena savo troboje.