Kalifo Haruno Al Rašido nutikimai - Įžanga

Kartą kalifas Harunas al Rašidas išėjo su savo didžiuoju viziriu, persivilkę pirkliais, pasižvalgyti po Bagdado miestą, ką veikia žmonės. Eidami per Eufrato tiltą, jie patiko seną aklą elgetą, prašantį išmaldos. Kalifas išėmė iš kišenės ir įbruko jam į ranką auksinį pinigą, o tas pagriebė jam už skverno ir tarė:

—     Nežinau, kas tu būsi, geras žmogau, bet pirma duok man per veidą, kitaip negalėsiu priimti iš tavęs išmaldos, nesulaužęs savo priesaikos.

Tais elgetos žodžiais kalifas buvo labai nustebintas, bet, nenorėdamas ilgai su juo gaišti, paukštelėjo jam per veidą ir nuėjo savo keliu.

Paėjėjęs kiek toliau, tarė jis savo viziriui:

—    Grįžk atgal ir pasakyk tam aklam elgetai ateiti į mano namus rytoj po vakarinių maldų, aš noriu išgirsti jo istoriją, ji turi būti nuostabi.

Pasakęs elgetai valdovo norą, viziris pasivijo kalifą ir vėl ėjo kartu su juo toliau.

Eidami per miestą, vienoj vietoj jie pamatė didelę minią žmonių, žiūrinčių į lekiantį raitą su kumele jauną vyrą aplink aikštę kaip tik gali ir dar mušantį per abudu šonus be pasigailėjimo nelaimingą gyvulį, kad bėgtų dar greičiau. Kalifas didžiai stebėjosi ir liepė viziriui taip pat pakviesti tą raitelį į savo namus, kad galėtų sužinoti, kodėl jis taip nežmoniškai elgiasi su savo kumele.

Paskui apsigręžę jie jau ėjo namo, ir kalifas pakeliui pastebėjo gražius rūmus, kurių pirma nebuvo matęs. Kalifui parūpo žinoti, kieno tie rūmai. Viziris pasiteiravęs pranešė, kad tie rūmai Hasano, praminto Virvininku, nes jis pelnė duoną iš virvių. Kalifas susidomėjo juo ir liepė viziriui jį lygiai pakviesti kitą dieną pas save.

Kitą dieną visi trys kviestieji atvyko paskirtu laiku prie paIociaus ir didysis viziris nuvedė juos pas kalifą.

Jie puolė kniūpsti prieš valdovo sostą, o kai atsikėlė, kalifas paklausė, kuo vardu tas, netekęs regėjimo.

—     Aš vadinuosi Baba Abdala,— atsakė nematantis elgeta.

—     Sakyk man, Baba Abdala,—tarė kalifas,—kam tu reikalauji iš duodančių išmaldą šerti tau per veidą?

Aklasis žemai nusilenkė ir atsakė:

—     Viešpatie, aš tuoj pasakysiu, ir tu matysi, kad tas mušimas per veidą tėra tik menka bausmė už didelį mano nusidėjimą.

Ir jis apsakė istoriją apie keturiasdešimt kuprių.