Kanarėlės namai

Tyliai tyliai suvirpa kampe oras, ir vos girdimas kanarėlės balsas pasiekia Petriuko ausis. Pradžioje jis toks tylutis, toksai silpnas, kaip nesusitupėjusio ankstyvo žiogelio svirpimas. Bet jis kas akimirką auga, stiprėja, kol pavirsta svirplio čirenimu, paskui skardžiu žadintuvo varpeliu, milicininko švilpuku... Ir kai paukštelis smarkiau nebegali čirpti, tada ir suskamba ta jo nuostabi dainelė:

—       Ty ty ti ti tyy, ty ty ti ti tyy... y!..

Vadinas, jau rytas. Tuoj pro langinės

širdelę praslys į vidų pirmas saulės spindulys ir palengva ims keliauti lygia žalsva siena. Paskui senelis sukosės ir pasakys:

—        Petrai, juk nemiegi! — nuleis kojas, nežiūrėdamas susiras šlepetes, atsistos, pasiraivys, du kartus pritūps, tris kartus skėstels rankomis — tai jo rytinė mankšta,— o paskui...

Visai nesvarbu, kas bus paskui. Petras žiūri, kaip paukštelis spurda, virpindamas lengvus sparnelius, kaip traukia giesmę užsimerkęs... Bet taip garsiai, taip gražiai, kad Petras iki šiol niekaip neišmano: kur ir sutelpa tas jo galingas balsas? Senelis irgi neatsilieka, švilpauja įsidėjęs į burną tošelę, erzina kanarėlę, paskui giriasi, kad moko...

—       Ty ty ti ti ty, tiū tiū tiu tiu tiuūū... Prrr!..

Petriukas iš senelio žino, kad kanarėlė labai gerai jaučia saulėtekį. Todėl ir rūškaną, labai apsiniaukusią dieną, ir giliam rūsyje ji gali užtraukti ne blogiau, kaip saulės nušviestame kambaryje.

—       Petrai, šonuose akys atsivers!

O kanarėlė čiauška, čirpia, švilpia... Prižadina drauges, atskirai kitame kambaryje, ir prasideda tas nuostabus koncertas...

Petriukas pašoka, sušlapina rankas, brūkšteli drėgnais pirštais per akis ir ne- nusišluostęs bėga atkisti langinių.

Taip prasideda kiekviena jo diena pas senelį.

Paskui juodu apsirengia ir eina pasivaikščioti. Ir kai sugrįžta pavargę, apėję pusę šilo, tik tada susėda pusryčiauti. Tokiu metu kaimynų vaikai jau trinasi apie langus ir šūkčioja:

—       Petrai, išeisi?!.

Jis neatsako. Greitai sušveičia viską, nuslenka nuo kėdės ir išlekia prisimerkęs į patį saulės rato vidurį;

—       Petrai, o šiandien parodysi?

Tik savaitė, kai jis poilsiauja pas senelį, bet vaikai jo nieko kito ir neklausinėja, vis — parodysi?., parodysi?

Jie nori pamatyti kanarėlės vaikučius kanarėliukus, tačiau senelis draudžia. Jie dar labai maži. Net pats senelis bijo dažnai vaikščioti į tą kambarį: tik palesina, pagirdo, ir viskas.

—       Petrai, na kada gi tu parodysi?

—       Gerai jau, gerai... Bet tiktai patinėlį. Kol senelis sugrįš iš parduotuvės.

insert

Vaikai pirštų galais sueina į kambarį ir susispiečia apie narvelį. Pradžioje jie bijo net kvėpuoti. Paskui didieji užstoja mažuosius. Tie grūdasi. Dar vėliau visi pradeda stebėtis, aikčioti ir rodyti pirštais. Paukštelis jų bijo, plakasi į narvelio virbus, šokinėja ir nesupranta, kad kiekvienas berniukas, kiekviena mergytė tik nori jį paglostyti ir truputėlį dar pačiupinėti...

Kažkas netyčia atveria narvelio duris, kažkas nenoromis pabaido, kažkas visai ne iš blogos valios įkiša ranką ir... kanarėlė purpteli prie lango, atsitrenkia į stiklą, paskui pakimba ant užuolaidos ir, slėpdamasi nuo persekiotojų, išlekia pro orlaidę į sodą.

Staiga vaikai aikteli, o kambaryje belieka tik vienas Petriukas. Palieka ir tuščias narvelis, ir nešvarios pėdos, o pro orlaidę mainais atskrieja nepaprastai didelė baimė ir nerimas:

—        O kas dabar bus?-

Petriukas irgi šauna pro duris, dairosi užvertęs galvą paukščio, barsto kanapes ir šaukia:

—       Put! put! put!.. Nagi sugrįžk, na būk toks geras! Cyp, cyp, cyp!.. Argi tau gaila?.. Ar tau sunku?..

Kanarėlė jau tupi ant šakos, valosi plunksnas, krapšto snapą, paskui nustoja judėjus, pasitempia visa, apmiršta, užsimerkia ir sucirpia be galo tyliai, kaip ką tik išsiritęs ir dar nesusitupėjęs svirplys. Jos balsas stiprėja, auga, o ji pati — kaip gelsva, gerai įsiliepsnojusi ugnelė — tik spurda, tik čiauška, tik gieda...

Bet ją išgirsta žvirbliai. Jie vienas per kitą puola mušti giesmininkės. Visas būrys! Kaip kokie plėšikai tik plaka, tik daužo, tik lesa... Petriukas jų negali pasiekti nei grumstais, nei riksmu, nei ašaromis.

—        Štiš, plėšikai!.. Stiš, fašistai!..

Jam padeda subėgę vaikai. Žvirbliai nulekia, bet kanarėlė, palindus po kraigu, net ir nemano iš tenai išlįsti. Petriukas meldžia, barsto verkdamas kanapes, o ji tarytum negyva — tupi ir net nepakruta.

—       Sakiau, negalima... Sakiau, nelįskit,— Petriukas rauda visu balsu ir ieško kopėčių, o vaikai akmenimis jau baido kanarėlę.

—       Na, kas čia atsitiko? — Petras girdi senelio balsą ir dar labiau nusigąsta.— Na kas čia per muštynės, vyrai?!

Berniukas jau žodžio ištarti negali, tik rodo pirštu į pakraigėj prilipusią kanarėlę ir kūkčioja, kūkčioja.

—        Kvailiukai jūs, kvailiukai!.. Na gana, nustokit mėtę! Pamatysit, kaip ji sugrįš pati. Kam aš sakau? O tu, Petrai, bėk ir, pradaręs langą, pastatyk narvelį...

Berniukas eina, vykdo senelio paliepimą, bet pats tuo netiki. Negali būti, kad, ištrūkęs laisvėn, paukštis vėl gera valia sugrįžtų atgal į savo kalėjimą. Negali būti, kad savo noru...

insert

Bet vos tik kanarėlė pamato ant lango narvelį, atitrūksta nuo pakraigės, šauna pro dureles į vidų, užsispraudžia už lesyklos ir, rodos, įmanytų, pati užsikištų sklendę... Paskui nurimsta, užšoka ant lak- telės ir ima valytis plunksnas. Ir vėl tyliai tyliai suvirpa jos balsas...

Petriukas nieko nesupranta.

—      Matai, vaikeli,— sako jam senelis.— Ji gimė ir augo narve, todėl ir nežino, kas yra laisvė. Narvelis jai ir miškas, ir apsauga, ir paguoda, ir laimė... Narvelis jai viskas.

Nuo tų žodžių berniukui dar baisiau, todėl jis stipriai apkabina senelį, prisiglaudžia prie jo ir prašo:

—     Išvežk tu ją kur šilta, kur nėra tų kvailų žvirblių ir paleisk.

—      Gerai, aš taip ir padarysiu,— glosto jį senelis ir pats kažin kodėl suka akis į šalį.