Karalaitė ant svarstyklių

Vidury didelių girių gyveno toks žmogus su pačia ir turėjo tris dukteris. Vieną dieną jas visas kažin kas pagrobė ir nusinešė — nei matė kas, nei girdėjo.

Dar po kiek metų gimė tiems žmonėms sūnus. Kai jis užaugo, tėvai jam papasakojo, kad jo tris seseris kažin kas pagrobė. Sūnus sako:

—      Žinot ką, tėvai, ko mes čia sulauksim šiose giriose,— eisiu aš geriau savo seserų ieškoti.

Ir išėjo. Perėjęs per tą girią, rado tris kareivius, turinčius vieną arklį, vieną balną, vieną kardą ir skraistę. Kareiviai pešasi, ginčijasi, niekaip negalėdami viso to pasidalyti. Kai jis atėjo, sako jie:

—      Patark mums, kaip pasidalyti šitą arklį, balną ir skraistę.

—      Gerai, aš jums padalysiu.

Paėmęs jis sulenkė ploną, lengvą lankelį ir parito pavėjui.

—      Dabar vykitės,— sako.— Kuris tą lankelį pagausit, tam viskas teks.

Visi trys kareiviai nusivijo ir nusivijo tą lankelį. Jis tuo tarpu užsikabino

kardą, sėdo ant arklio ir nujojo, apsisupęs ta skraiste, o kas ja apsisupdavo, to niekas negalėdavo matyti.

Dabar jis sako tam arkliui:

—      Arkly, nešk mane pas vyriausią seserį!

Arklys jį nunešė į tokį dvarą pas žvėrių karalių. Dvare jis atrado savo seserį. Toji klausia:

—      Kas tu per vienas, kad per tiek kalnų ir girių čia atvykai?

—      Aš tavo brolis, atėjau pas tave pasižiūrėti.

—      Neteisybė, kad tu brolis, mes jokio brolio namie nepalikom.

Jis išpasakojo, po kiek metų paskui gimęs, iš kur atkeliavęs, tada sesuo jį pripažino už brolį.

—      Tik mano vyro nėra namie,— sako sesuo.— Jis parėjęs gali tave sudraskyti, tau reikia pasislėpti.

Uždarė ji brolį spintoje. Pareina ir jos vyras, žvėrių karalius. Pati neiškęsdama sako:

—      Ar tu žinai, kas pas mus yra?

—      O kas?

—      Mano brolis atėjo.

—      Čia jo nė šarka kaulų neatneš.

Tuoj atidarė ji spintą ir išleido brolį. Žvėrių karalius savo svainį pasveikino, pasodino už stalo, gerai pavaišino ir sako:

—      Manęs čia niekas neranda, o tu atradai, tai dabar ir gyvenk pas mane iki galo.

—      Aš negaliu pas tave būti, dar turiu eiti daugiau savo seserų ieškoti.

Tada žvėrių karalius išsipešė iš paausio plaukų ir padavė jam:

insert

—      Na, kad pas mane jau nelieki, tai imk šituos plaukus. Jei tau bus kokia bėda, tuos plaukus tik pakratyk, žvėrys subėgs ir pagelbės.

Pasiėmė jis tuos plaukus, atsisveikino ir išėjęs sėdo ant arklio.

—      Arkly, nešk mane pas vidutinę seserį!

Arklys vėl nunešė į tokį baisų dvarą pas paukščių karalių. Ten jis rado savo seserį siuvant. Sesuo klausia:

—      Iš kur tu čia, žmogeli, atsiradai, kas tu per vienas, kad galėjai per tuos aukštus kalnus ateiti?

—      Aš tavo tikras brolis.

—      Negali būti, kad tu mano brolis — mes nepalikom jokio brolio.

Jis vėl išpasakojo viską, tada sesuo jį pripažino už brolį, tik sako:

—      Broleli, mano vyro nėra namie. Kad jis parėjęs tau ko pikta nepadarytų, reikia tave paslėpti.

Uždarė ji brolį skrynioje. Pareina ir jos vyras, paukščių karalius.

—      Ar tu žinai, kas pas mus yra?

—      O kas?

—      Mano brolis atėjo.

—      Čia jo nė šarka kaulų neatneš.

Atidarė ji skrynią, išleido brolį. Paukščių karalius savo svainį pasveikino, pasodino už stalo, gerai pamylėjo ir sako:

—      Dabar būk pas mane iki mirties.

—      Aš negaliu pas tave būti, dar turiu eiti ieškoti savo jauniausios sesers.

—      Na, kad nelieki, tai imk mano plaukų. Jei tau bus kokia bėda, tuos plaukus pakratyk, sulėks paukščiai ir pagelbės.

Susirišo jis tuos plaukus ir nuėjo pas savo arklį.

—      Arkly, dabar nešk mane pas jauniausią seserį!

Arklys jį tuoj nunešė į tokį dvarą pas žuvų karalių. Ten rado seserį midų geriant.

—      Kas tu per vienas, kad galėjai čia ateiti? — klausia sesuo.

—      Aš tavo brolis.

Ir ji nenorėjo tikėti, bet jis vėl viską išpasakojo, ir sesuo pripažino jį už brolį.

—      Tik žinai, broli,— sako ji,— mano vyro nėra namie, kad jis parėjęs tau ko pikta nepadarytų.

Uždarė ji brolį kitame kambaryje. Pareina ir jos vyras, žuvų karalius. Pati neiškęsdama jam sako:

—      Ar tu žinai, kas pas mus yra?

—      O kas čia gali būti?

—      Mano brolis atėjo.

—      Čia jo nė šarka kaulų neatneš.

insert

Tuoj atidarė ji duris, išleido brolį. Žuvų karalius savo svainį pasveikino, pavaišino kaip reikiant, paskui sako:

—      Dabar tu gali pas mane būti kiek tik nori.

—      Aš negaliu pas tave būti: jau seniai esu kelionėje, turiu joti namo pas tėvus.

Atsisveikindamas žuvų karalius davė jam savo plaukų.

—      Jei tau bus kokia bėda, šiuos plaukus tik pakratyk, tuoj suplauks žuvys tau į pagalbą.

Susirišo jis tuos plaukus ir išėjęs sėdo ant arklio. Bet ne namo ketino joti, o liepė arkliui jį nešti į vieną karalystę. Tos karalystės karalius buvo paskelbęs: kas atsvers jo dukterį ant svarstyklių, tas bus žentas.

Arklys jį tuojau nunešė pas tą karalių. Jis apsisupo skraiste, kad niekas nematytų, ir nuėjo į rūmus. Žiūri — sėdi karaliaus duktė ant svarstyklių. Suvažiavę ten visokių karaliūnų, generolų ir didelių ponų: kai tik sėda kuris ant svarstyklių, karalaitė vis iškelia jį aukštyn.

Taip besikilnojant, ėmė ir nusmuko jai nuo piršto žiedas. Tą žiedą iš po svarstyklių jis pasičiupo ir nuėjo pas savo arklį.

—      Arkly, nešk mane pas auksakalį!

Arklys tuojau nunešė. Jis liepė tam auksininkui padaryti kitą tokį žiedą. Kai tas padarė, vėl sėdo ant arklio ir kuo greičiausiai parjojo atgal. Gražiai apsitaisė, užsikabino savo kardą, užsimovė ant piršto karalaitės žiedą, o tą kitą numetė jai po svarstyklėmis. Dabar prašo, kad leistų jam su karalaite svertis. Kai tik sėdo ant svarstyklių, tuoj iškėlė ją aukštyn.

Karalius, kaip buvo žadėjęs, išleido už jo savo dukterį. Po vestuvių liepė jam visur vaikščioti, tik į vieną kambarį įsakė neiti. Bet po kiek laiko parūpo jam pažiūrėti, kas ten yra. Nuėjęs rado velnią, prie stulpo grandine prirakintą. Sako:

—      Karde, kirsk tą velnią!

Kardas kaip kirto, tik grandinę nukirto, o velnias pabėgo ir bėgdamas jo pačią išsinešė.      218

Ką jis dabar darys? Nuėjo pas arklį ir sako:

—      Arkly, nešk mane pas pačią!

Arklys jį nunešė į tokią trobelę. Toj trobelėj sėdi boba be dantų. Klausia ją:

—      Kur mano pati?

—      Nežinau.

—      Karde, kirsk tą bobą!

Bobai nėra kas daryti, prašosi:

—      Palauk, nekirsk, pasakysiu. Aštriai pasikaustyk arklį: yra antai stiklo kalnas, ant to kalno — stulpas, prie to stulpo — grandinė, prie tos grandinės — jautis, tame jautyje — antis, toje antyje — kiaušinis, o tame kiaušinyje — tavo pati.

insert

Išgirdęs tokią naujieną, jis tuoj pasikaustė aštriai arklį, užjojo ant kalno, rado jautį, grandine prie stulpo prirakintą.

—      Karde, kirsk tą jautį!

Kaip kirto, grandinę nukirto, o jautis leidosi bėgti.

Eina jis vėl be pačios. Tik atsiminė, kad turi žvėrių karaliaus plaukų. Paėmęs tuos plaukus, pakratė, tuoj subėgo visokių žvėrių, stojo prieš jį:

—      Ko reikalauji, šviesus karaliau?

—      Draskykit tą jautį!

Žvėrys pasivijo ir sudraskė jautį. Iš jaučio išlėkė antis ir nuskrido.

Vėl jis liko be pačios. Bet atėjo jam į galvą, kad dar turi paukščių karaliaus plaukų. Paėmęs tuos plaukus pakratė — sulėkė visokių paukščių.

—      Ko reikalauji, šviesus karaliau?

—      Draskykit tą antį!

Paukščiai pasigavo antį ir sudraskė, bet antis įmetė kiaušinį į marias.

Dabar jis negali to kiaušinio išimti. Bet kaip per sapną atsiminė, kad turi žuvų karaliaus plaukų. Tuos plaukus paėmęs pakratė — suplaukė didžiausios žuvys.

—      Ko reikalauji, šviesus karaliau?

—      Išimkit iš marių tą kiaušinį!

Tuoj žuvys surado mariose kiaušinį ir atnešė. Jis tą kiaušinį su kardu perkirto, išsiėmė pačią ir parsigabeno į karaliaus dvarą.

O kokia smagi buvo tų atrastuvių puota! Ir aš ten buvau, valgiau ir gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj nieko neturėjau.