Karalaitis varlė, arba geležinis henrikas

Senais senais laikais, kai dar pildydavosi visi žmonių norai, gyveno karalius. Visos jo dukterys buvo labai gražios, bet jauniausioji tokia graži, kad net saulė, tiek jau visko regėjusi, ir toji kiekvieną kartą stebėjosi, žvelgdama jai į veidą. Netoli karaliaus rūmų augo didelė tamsi giria, o toje girioje po sena liepa buvo šulinys. Karštomis dienomis karalaitė nueidavo į girią ir ten sėdėdavo ant vėsaus šulinio rentinio, o kai nusibosdavo sėdėti, pasiimdavo aukso kamuoliuką, mėtydavo į viršų ir gaudydavo. Tai buvo jos mėgstamiausias žaidimas.

Bet kartą atsitiko, kad aukso kamuolys neįkrito karalaitei į iškeltą rankutę, pralėkė pro šalį, puptelėjo ant žemės ir rieda tiesiai į vandenį. Karalaitė žiūri, akių nuo jo nenuleidžia, bet tas ridu ridu – ir pradingo šulinyje, o šulinys buvo toks gilus, toks gilus, kad ir dugno nematyti. Karalaitė pravirko, verkė verkė ir niekaip nusiraminti negalėjo. Kai ji taip raudojo ir aimanavo, staiga kažkas jai šūktelėjo:

– Kas gi tau, karalaite? Tu taip gailiai raudi, kad ir akmuo neištvertų nepagailėjęs.

Karalaitė apsidairė, iš kurgi čia tas balsas, ogi žiūri – varlė iškišusi iš vandens savo didelę šlykščią galvą.

– A, tai tu, sena kvarkle, – tarė ji. – Verkiu, kad mano aukso kamuolys į šulinį įkrito.

– Neverk ir nusiramink, – atsakė varlė, – aš galiu tau padėti. Bet ką tu man duosi, jeigu aš ištrauksiu iš vandens tavo žaislą?

– Ko tik panorėsi, miela varlyte, – atsakė karalaitė. – Atiduosiu savo drabužius, savo perlus, brangakmenius ir net aukso karūną nuo galvos.

– Nereikia man nei tavo drabužių, nei perlų, nei brangakmenių, nereikia nei aukso karūnos, bet jeigu mane pamilsi, draugausi su manim ir žaisi, leisi man sėdėti su tavimi prie vieno stalo, valgyti iš tavo aukso lėkštelės, gerti iš tavo taurelės, miegoti tavo lovelėje – jei visa tai man prižadėsi, tada aš panersiu į vandenį ir ištrauksiu tau aukso kamuolį.

– Gerai, gerai, – tarė karalaitė, – padarysiu viską, ko panorėsi, tik sugrąžinki man aukso kamuolį.

Taip ji tik sakė, o širdyje galvojo: „Ką čia ta kvaila varlė plepa? Lindi vandeny su kitomis tokiomis pat kvarksomis ir kvarksi, užsimanė mat žmogaus draugė būti.“

Išgirdusi tokį pažadą, varlė tik niurkt panėrė galvą, nusileido į šulinio dugną, o po valandėlės vėl išniro iš vandens, apžiojusi aukso kamuolį, paskui priplaukė prie kranto ir numetė į žolę. Karalaitė be galo apsidžiaugė, savo gražųjį žaislą atgavusi, čiupo jį nuo žemės ir – į kojas.

– Palauk, palauk, – šaukė varlė, – nepalik manęs, aš negaliu taip greit bėgti kaip tu!

Tačiau kad ir kiek varlė šaukė, kad ir kiek kvaksėjo, karalaitė nieko ir girdėti nenorėjo, parbėgo namo ir netrukus visai užmiršo vargšę varlę, o toji turėjo grįžti atgal į savo šulinį.

insert

Kitą dieną susėdo karalaitė su karaliumi ir dvariškiais prie pietų stalo ir valgo iš savo aukso lėkštelės. Tik staiga girdi – šlept šlept, šlept šlept atšlepsi kas marmuro laiptais, užlepečkeno į viršų, pasibeldė į duris ir sušuko:

– Jaunoji karalaite, atidaryk man!

Karalaitė nubėgo pažiūrėti, kas ten galėtų būti. Atidaro duris, ogi žiūri – už durų varlė betupinti. Greitai trinkt užtrenkė duris, vėl atsisėdo prie stalo, ir taip baugu, taip baisu jai pasidarė. Karalius pastebėjo, kaip daužosi krūtinėje jos širdis, ir paklausė:

– Ko taip išsigandai, dukrele? Gal už durų stovi koks milžinas ir taikosi tave pagrobti?

– Ak, ne, – atsakė karalaitė, – ne milžinas, o bjauri varlė.

– O ko ta varlė iš tavęs nori?

– Ak, tėveli, kai vakar aš sėdėjau girioje prie šulinio ir žaidžiau, įkrito į vandenį mano aukso kamuolys. Aš labai gailiai verkiau, ir varlė jį man iš vandens ištraukė, o kad ji taip prisispyrusi reikalavo, tai aš prižadėjau priimti ją į drauges, bet nepamaniau, kad ji išsiropš iš savo šulinio. O dabar štai tupi prie durų ir prašosi įleidžiama.

Tuo metu varlė antrąkart pasibeldė į duris ir sušuko:

Jaunoji karalaite, Duris atidaryk man, Nejau tu neatsimeni, Ką vakar prižadėjai Prie šulinio vėsaus? Jaunoji karalaite, Duris atidaryk man.

Tada karalius ir sako:

– Ką prižadėjai, tą reikia ištesėti. Eik ir atidaryk duris.

Karalaitė nuėjo ir atidarė. Varlė tik strykt – ir jau kambary, nušokavo paskui karalaitę prie jos krėslo ir sako:

– Pakelk mane, noriu šalia tavęs.

Iš pradžių karalaitė dar nesiryžo, bet galų gale, karaliaus paliepta, pakėlė. Atsidūrusi krėsle, varlė užsimanė ant stalo, o ten patupdyta tarė:

– Dabar pristumk man arčiau savo aukso lėkštelę, kad galėtume abi drauge valgyti.

Nėra karalaitei kas daryti – pristūmė lėkštelę, bet taip nenorom, taip nenorom.

Varlė skaniai šveitė, o karalaitė ir kąsnio nuryti negalėjo. Galop varlė tarė:

– Prisivalgiau, ir suėmė nuovargis, nunešk mane į savo kambarėlį ir pataisyk šilkų patalėlį, eisim gulti.

Karalaitė – į ašaras, baisu jai šaltos varlės, bijo prie jos net prisiliesti, o čia toji dar taikosi gulti į jos gražią, švarią lovelę. Bet karalius supyko ir sako:

– Kas tau padėjo, kai bėdoje buvai, su tuo nevalia paskui nesiskaityti.

Tada karalaitė paėmė dviem pirštais varlę, nunešė į savo kambarėlį ir patupdė į kampą. Bet kai atsigulė, varlė atrėpliojo prie lovos ir sako:

– Pavargau, aš taip pat, kaip ir tu, noriu miego, įkelk mane į savo lovelę, jei ne, pasakysiu tavo tėvui.

insert

Karalaitei pašoko pyktis, stvėrė ji varlę ir kad tėkš iš visų jėgų į sieną.

– Na, dabar apsiraminsi, bjaurybe!

Bet kai varlė nukrito ant žemės, buvo jau nebe varlė, o karalaitis gražiomis, maloniomis akimis. Tėvo valia jis tapo jos mielu draugu ir vyru. Dabar jis apsakė, kad buvęs piktos raganos užkerėtas, ir niekas kitas negalėjęs jo iš šulinio išvaduoti, tik ji viena, ir kad rytoj jie kartu išvažiuosią į jo karalystę. Tada jie nuėjo miegoti, o kitą rytą, kai saulė pažadino, atvažiavo karieta, pakinkyta aštuonetu baltų žirgų, tie žirgai buvo su baltomis stručio plunksnomis ant galvos, su auksu aptaisytais pakinktais, o užpakaly stovėjo karalaičio tarnas – ištikimasis Henrikas.

Kai piktoji ragana pavertė karalaitį į varlę, ištikimasis Henrikas taip nusiminė, kad apkaldino savo širdį trim geležiniais lankais, kad ji neplyštų iš skausmo ir liūdesio. Dabar karieta turėjo parvežti jaunąjį karalių į jo karalystę. Ištikimasis Henrikas įsodino jaunuosius į karietą, o pats vėl atsistojo užpakaly ir negalėjo atsidžiaugti, kad jo ponas išsivadavo iš piktų burtų. Galiuką pavažiavus, karalaitis išgirdo, kaip užpakaly kažkas triokštelėjo, lyg būtų kas lūžę. Jis atsigręžė ir sušuko:

– Henrikai, lūžta mūsų karieta!

– Ne, pone, karieta niekuo dėta. Tai trūko man lankas nuo širdies, Suspaustos skausmo, nevilties, Kai jūs užkeiktas šuliny lindėjot

Ir žmogumi atvirsti negalėjot.

Dar ir dar kartą važiuojant triokštelėjo, ir karalaičiui vis rodėsi, kad lūžta karieta, o čia tik lankai ištikimajam Henrikui nuo širdies trūkinėjo, nes jo ponas jau buvo atkerėtas ir laimingas.