Karalienė kamala kuorė

Kartą gyveno karalius. Jis mylėjo savo žmones ir kaip įmanydamas juos gynė. Pavaldiniai irgi buvo jam ištikimi. Karalius gyveno laimingai su jį mylinčia karaliene Kamala Kuore.

Bet, deja, laimė nebūna amžina. Ji tarsi rasos lašelis ant lapo. Karalystėje prasidėjo baisi sausra. Visi laukai perdžiūvo. Augalai visi aliai vienas nunyko. Žmonės ir gyvuliai ėmė mirti iš bado ir troškulio. Karalius norėjo pagelbėti žmonėms. Jis pasamdė darbininkų, kad šie iškastų gilią duobę. Žmonės kasė kasė, tačiau vandens taip ir nepasiekė. Karalius labai susikrimto ir nežinojo, nė ką daryti. O kasėjai išsivaikščiojo kas sau.

Naktį karalius susapnavo, kad iškastoji duobė prisipildys vandens ir žmonės bus išgelbėti, jeigu jis paaukos savo mylimą karalienę.

Nubudęs karalius ilgai svarstė mintyse, ką pasirinkti: ar ištikimą ir mylinčią žmoną, ar pavaldinius, kuriais rūpintis jo šventa pareiga. Ką gi daryti? Ir pasakojo karalius savo sapną karalienei. Ji išklausė, valandėlę patylėjo, paskui su ašaromis akyse prabilo:

— O karaliau, aš privalau pasiaukoti žmonių labui, juk jie tarytum mano vaikai. Žinau, kad be manęs nebūsi laimingas, bet leisk man tai padaryti.

Karalius stovėjo ant giliosios duobės krašto. Žmonės, prislėgti sielvarto, bet kupini vilties, buriavosi aplinkui. Karalienė atsisveikino su karalium ir žengė į duobę ir staiga į ją plūstelėjo vanduo — šaltas, gaivus, tyras.

Karalius šūktelėjo:

—      O mylimoji Kamala, Kiek vandens duobėje?

—      O mano širdies valdove. Vandens man iki kulkšnių.

Vanduo pakilo aukščiau, ir karalius vėl paklausė:

—      O mylimoji Kamala Kiek dabar vandens duobėje?

—      O mano širdies valdove Vandens man iki kelių.

Vanduo vėl pakilo ir karalius klausia:

—      O mylimoji Kamala, Kiek dabar vandens duobėje?

—      O mano širdies valdove Vanduo siekia man liemenį

Karalienė žengė gilyn, ir karalius dusdamas nuo ašarų paklausė:

—      O mylimoji Kamala Kiek vandens duobėje?

—      O mano širdies valdove Vanduo siekia man kaklą.

Karalienė žengė dar giliau, ir karalius apsipylęs ašaromis dar kartą paklausė:

—      O mylimoji Kamala Kiek vandens duobėje?

—      O mano širdies valdove. Vanduo semia man galvą.

Šie paskutiniai karalienės žodžiai buvo vos girdimi, ir ji amžinai prapuolė vandens gelmėse. Ilgai karalius ir jo valdiniai gedėjo karalienės. Ir šiandien prisimenamas jos vardas, nes ji pasiaukojo žmonių labui.