Karalius ir grioviakasys

Vieną sykį apsirengė karalius medinčium: jodamas per girią, rado žmogų kasant griovius ir klausia:

—      Kad tu taip sunkiai dirbi, ar daug uždirbi?

Grioviakasys sako:

—      Tiek ir tiek.

—      Kad tu tiek uždirbi, tai kur pinigus dedi?

—      Vieną dalį metu į vandenį, iš antros dalies skolą moku, trečią dalį paskolinu, o iš ketvirtosios pats maitinuosi.

Karalius galvoja: kad jis taip sunkiai dirba, tai kam dalį uždirbtų pinigų meta į vandenį, o kad pats skolą moka, tai kam dar kitiems skolina? Galvojo galvojo, nieko neišgalvojo, tad sako tam griovių kasėjui:

—      Pasakyk man tą mįslę, duosiu tau tris šimtus — aš esu karalius.

Davė karalius tris šimtus, o grioviakasys jam pasakoja:

—      Už vieną dalį perku druskos, taigi metu ją į vandenį; iš antros dalies maitinu senus tėvus — moku jiems skolą, kad mane užaugino; iš trečios dalies valgydinu ir rengiu vaikus, taigi jiems paskolinu, o kai aš būsiu senas, nuo jų atsiimsiu skolą — jie mane užlaikys.

Karalius jam sako:

—      Kol tu manęs nepamatysi šimtą sykių, šitos mįslės niekam nesakyk.

Parjojo karalius namo, išdavė raštus į visą karalystę, kad stato didelius

dvarus dovanų, jei kas atmins mįslę.

Suvažiavo visoki didžiūnai ir ponai, karalius jiems užminė tą mįslę — nė vienas neatminė. Tada liepė susirinkti dvarponiams ir prastiems žmonėms — gal jie atmins mįslę.

Vaikščioja ponas, pas kurį tas žmogus kasa griovius, atėjo pas jį ir bėdoja, kad užminęs karalius tokią mįslę, o niekas negali atminti. Grioviakasys sako:

—      Tu tik žiūrėk, aš jam pasakiau, o dabar jis kiek žmonių kankina.

—- O tu ar žinai? — klausia ponas.

—      Aš ir jam pasakiau.

—      Duosiu tau šešis šimtus, pasakyk ir man.

—      Pasakysiu.

Gavo iš pono šešis šimtus ir pasakė mįslę. Tas ponas nuvažiavo pas karalių, atminė mįslę ir laimėjo lažybas.

Karalius sako:

—      Na, tas bastūnas tik sykį mane tematė ir jau pasakė, o aš liepiau nesakyti, kol nematys manęs šimtą sykių.

Šaukia karalius tą žmogų pas save ir žada už tai galvą kirsti. Atėjo grioviakasys ir atsinešė krepšyje tuos devynis šimtus, kur buvo gavęs iš karaliaus ir iš to pono. Klausia karalius:

—- Dėl ko tu pasakei mįslę, tik sykį mane matęs? Aš tau liepiau nesakyti, kol nematysi manęs šimtą sykių.

Grioviakasys metė pinigus žemėn ir sako:

—      Aš tave ne šimtą sykių mačiau, bet devynis šimtus sykių, pažiūrėk!

Atrišo krepšį ir išpylė pinigus:

—      Va, ant kiekvieno pinigo yra tavo galva, o čia devyni šimtai, ir tiek sykių aš tave mačiau.

Karalius mato, kad vėl to žmogaus teisybė, tai dar kartą jį apdovanojo, ir tokiu būdu išliko žmogus nuo mirties.