Karžygys karaliūnas

Buvo vienas karalius ir turėjo sūnų ir dukterį. Netoli to karaliaus dvaro buvo didelis kalnas, tame kalne gyveno slibinas su dvylika galvų. Vieną kartą karaliaus duktė išėjo pasivaikščioti. Tuo tarpu tasai slibinas išlindo iš savo urvo, pamatė beeinančią karalaitę, ir ji labai jam patiko. Tuojau jis nusiuntė pasiuntinį pas karalių, kad savo dukterį atiduotų jam už pačią, o jei neduosiąs, tai jis atėjęs visą jo kariuomenę prarysiąs. Karalius, išgirdęs šitokią naujieną, labai nusiminė. Užsidaręs savo kambaryje, tris dienas galvojo, bet nieko negalėjo išgalvoti, kaip būtų galima nuo slibino išsigelbėti.

Sūnus, matydamas didžiai nusiminusį tėvą, užklausė:

—      Ko tu, tėvai, toks nusiminęs?

—      Kaip aš nebūsiu nusiminęs, kad slibinas su dvylika galvų nori gauti už pačią tavo seserį, o jeigu jam prieštarausi, tai atėjęs visą mūsų kariuomenę išpjaus, nė mūsų pačių nepaliks gyvų!

—      Nebijok nieko,— atsiliepė sūnus.— Aš bandysiu prieš jį stoti, tik nukalk man geležinę lazdą iš dvylikos štangų!

Karalius tuojau suvadino kalvius iš visų šalių ir liepė nukalti lazdą iš dvylikos štangų, nors anaiptol netikėjo, kad sūnus būtų toks stiprus ir galėtų įveikti slibiną su dvylika galvų.

Kai prisiartino skirta diena atiduoti karalaitę slibinui už pačią, karalius buvo prisakęs eiti prieš slibiną visai savo kariuomenei. Bet sūnus liepė kariuomenei susilaikyti, pasiėmė savo lazdą ir išėjo pats vienas slibino pasitikti. Tasai, pamatęs ateinant tik vieną žmogų, labai nusistebėjo:

—      O! Aš maniau, kad karalius, nenorėdamas man duoti savo dukters, išsiųs prieš mane daugybę kareivių. O dabar matau, kad nebus nė seilę iš ko nuryti!

—      Palauk,— atsiliepė karaliaus sūnus,— užteks tau ir šito vieno, tu ir juo vienu užspringsi!

Tuojau prasidėjo kova. Slibinas ėmė traukti savo kvapu karalaitį į save, o šis — gintis su savo lazda iš dvylikos štangų. Kai prisiartino vienas prie antro, pakilo baisus mūšis. Karalaitis dviem kartais visas dvylika galvų slibinui nukirto!

Karalius, pamatęs tokį sūnaus stiprumą, didžiai nudžiugo. Tuojau iškėlė šaunią puotą, suvadino visus ponus ir kunigaikščius, norėdamas savo sūnui pavesti visą karalystę. Bet sūnus pasakė:

—      Aš nieko, tėvai, nenoriu, tik duok man išsirinkti vieną žirgą — josiu į pasaulį laimės paieškoti.

Karalius sutiko. Bet kai sūnus norėjo išsirinkti sau tinkamą žirgą, nieku būdu negalėjo tokio rasti: ant kurio tik ranką savo uždėjo, tas tuojau sudribo.

insert

Neradęs tinkamo žirgo, išėjo karaliūnas pėsčias. Ėjo dieną ir antrą, priėjo girią. Eina per tą girią, žiūri — pakelėj stovi didelis medis ir per to medžio viršūnę dūmai rūksta. Apėjo aplinkui, apžiūrėjo — niekur jokio ženklo nematyti. Bandys pajudinti. Kai tik palietė su ranka — ėmė tas medis ir išvirto! Žiūri — vidury medžio tokia pirkutė. Įeina į tą pirkutę — stovi žirgas pabalnotas, ant sienos kabo kardas ir kareiviški puikūs drabužiai. Apsirengė tais drabužiais, prisijuosė kardą, užsisėdo ant žirgo ir joja. Joja vieną dieną ir antrą, perjojo per tą girią, žiūri — dvaras. Galvojo joti į tą dvarą, bet šalimais pamatė trobelę. Prijojo prie tos trobelės — šone riogso didelis akmuo, perskeltas iki pusei. Karaliūnas, išsitraukęs kardą, kaip kirto, tai beveik visai akmenį perkirto. Įėjo į trobelę — priemenėj stovi žirgas, jam pripiltas lovys avižų. Ir karaliūnas savo žirgą ten pastatė. Įėjo į kitą kambarį — žmogus guli ant lovos ir miega. Ir jis šalimais atsigulė ir taipgi užmigo.

Kai anas pabudo, gi žiūri, kad šalimais lovoje guli nepažįstamas keleivis. Norėjo jį užmušti, bet paskui pagalvojo, jog bus negerai.

—      Lauksiu,— sako,— kol pabus, ir išklausiu, iš kur jis ir kas per vienas.

Išėjo į priemenę — stovi to keleivio žirgas. Išėjo laukan — ogi tas akmuo,

kurį jis pats buvo tik įskėlęs, dabar beveik pusiau su kardu perkirstas.

„Na,— pamanė sau,— jis bus mano draugas, nes už mane stipresnis."

Kai karaliūnas pabudo, abu tuojau pasisveikino, pasisakė vienas antram, kad esą karžygiai, iškeliavę į pasaulį laimės paieškoti. Paskui anas karžygys pradėjo karaliūnui pasakoti:

—      Aname dvare, kur čia netoli regėti, yra labai graži mergina — gražesnės visam pasauly nerasi! Daugel visokių jaunikių ir karžygių norėjo gauti ją už pačią, bet visi ten savo galvas paguldė. Aš pats du kartus ten buvau ir vos gyvas galėjau ištrūkti. Tą merginą saugoja dvylika brolių. Ant dvaro vartų stovi gaidys ir žiūri: kai tik pamato artinantis kokį žmogų, tuoj užgieda. Tada visi broliai išjoja ant žirgų ir kiekvieną prisiartinantį sukapoja.

Išgirdęs apie gražią merginą, karaliūnas tuojau pasiryžo ten joti. Kai abu

karžygiai prisiartino prie dvaro, užgiedojo gaidys ant vartų. Tuoj išjojo prieš juos visi dvylika brolių, bet karaliūnas kaip apsisuko, tai vienu užsimojimu visiems dvylikai galvas nukirto.

Atjojo abu karžygiai į dvarą ir rado ten merginą su aukso plaukais — graži kaip saulė! Ji tuo kartu šukavo sau galvą. Kai puolė vienas plaukas, tai karžygiai manė, kad visas dvaras skradžiai žemę nugramzdės.

insert

Pamačius nepažįstamus karžygius, mergina suprato, kad jos broliai liko nugalėti.

—      Jūs esate karžygiai, kad nugalėjote mano brolius ir gavote mane. Bet trečioje karalystėje yra dvaras, tame dvare gyvena mergina, du kartus už mane gražesnė. Jeigu jūs ją galėtumėt gauti, tada iš tikro pavadinčiau jus karžygiais!

Karaliūnas, išgirdęs apie dar gražesnę merginą trečioje karalystėje, sako savo draugui:

—      Tu čia daugel metų vargai, tai palieku tau šią merginą, o aš josiu ieškoti kitos.

Rytojaus dieną abudu karžygiai atsisveikino, ir karaliūnas išjojo. Jojo vieną dieną ir antrą, atjojo į tą karalystę. Dabar jo žirgas prakalbėjo:

—      Žinai ką: tu tą merginą turi pavogti, kitaip jos negausi. Sekmadienį ji atvažiuos į bažnyčią karietoje ketvertu arklių. Šeši broliai jos raiti viena puse, kiti šeši — antra puse. Kai tik ji išlips iš karietos, tu pagriebk ją ir sėsk ant manęs.

Sulaukus sekmadienio, toji mergina atvažiavo į bažnyčią karietoje, o jos broliai atjojo raiti. Kai tik ji išlipo iš karietos, karaliūnas ją nutvėrė, užsimetė ant žirgo ir akies mirksniu išnyko. Broliai Šoko vytis, bet nežino, į kurią pusę. Tada jie visi suskubo joti namo patarimo pas motiną, kuri buvo ragana.

—      Jau mūsų seserį pavogė.

—      Palaukit, vaikai, aš eisiu pamiegoti.

Pamiegojo, atsikėlus sako:

—      Ė, vaikučiai, nesiskubinkit, aš dar jums ragaišio iškepsiu kelionei — pavysite ir atimsite!

O karaliūnas, benešdamas merginą, pažiūrėjo, kad ji labai graži, ėmė ir pabučiavo. Kai tik pabučiavo, ogi jo žirgas nė trupučio nebegali pabėgti.

Tie dvylika brolių jį pavijo, merginą atėmė ir tariasi, ką jam padaryti. Pagaliau sutarė taip, kaip vyriausias brolis pasakė: žirgą jo sukapoti, o jį patį paleisti gyvą.

Dabar broliai sugrįžo atgalios, o karaliūnas pasilikęs ėjo pats vienas. Ėjo vieną dieną ir antrą, priėjo tokias pelkes, už jų rado tyrus laukus — niekur nieko nematyti! Kai prisiartino vakaras, žiūri — tolumoj spingso žiburys. Ėmė eiti į tą pusę, priėjo trobą ir pasibeldė. Išėjo sena senutė ir klausia:

—      Ko tu nori, vaikeli?

—      Ar negalėtum, močiute, priimti manęs į nakvynę?

—      Su mielu noru! — atsakė senutė.

Įėjo į vidų — ten senukas neregys sėdi.

Karaliūnas pasipasakojo, kad jau klaidžiojąs po tuos tyrus kelias dienas ir esąs labai nuvargęs. Bet jis nepasakė savo kilmės ir ko atklydęs į šitą kraštą. Senukas jam sako:

insert

—      Ar negalėtum, vaikeli, likti pas mane už tarną? Aš turiu gyvulių, tai tu man juos paganytum. Kol aš sveikas buvau, tai pats ganiau, bet dabar netekau šviesybės: nevidonas akis man išplėšė. Taigi ir tave persergėju, kad neištiktų nelaimė! Netoli nuo čionai yra kalnas, kurį valdo velnias. Žolė ten sidabrinė, tai aš ganydamas suleidau gyvulius ant to kalno, o velnias atlėkęs išplėšė man akis.

Karaliūnas sutiko būti pas tą senį. Rytojaus dieną senutė parodė jam visus gyvulius, kur galima juos ganyti ir kur tas kalnas su sidabrine žole.

Išginė jis gyvulius ir gano, bet jam vis rūpi nuginti ant to kalno, kur sidabrinė žolė. Neiškentęs ėmė ir nuginė. Kai tik gyvuliai suėjo, gi žiūri — juodvarnis atlekia išsižiojęs! Tuojau užtūpė jam ant galvos ir kirs akis, bet karaliūnas

tik capt juodvarnį už kojų!

—      Palauk,— sako,— aš tave pamokysiu, kaip reikia užkabinėti nekaltus

žmones!

Tas prašosi, kad paleistų.

—      Ne,— sako,— neleisiu, kol neatiduosi seniui akių ir neprižadėsi palikti mums laisvas ganiavas. Jeigu šių dviejų dalykų neišpildysi, aš tave gyvą sudraskysiu. Sakyk, kur senio akis padėjai?

Juodvarnis parodė akmenyje skylę — ten buvo paslėptos senio akys. Karaliūnas liepė jas numazgoti ir įdėti seniui. Sudėjus akis, senis vėl pradėjo regėti. Galop juodvarnis prisižadėjo, kad nuo to kalno atsitrauks ir daugiau nieko blogo nedarys, tada karaliūnas jį paleido.

Dabar karaliūnas gano gyvulius vieną mėnesį ir kitą — viskas eina gerai, ir abu senukai labai patenkinti.

Jam ten bebūnant, viena kumelė atsivedė kumeliuką. Kai tas kumeliukas paaugo, karaliūnas ganydamas vis bando uždėti ant jo ranką — ir žiūri, kad šis jį atlaiko.

Pasibaigus tarnystės metams, jis sako:

—      Tėvukai mieli, aš jau noriu jus palikti ir toliau keliauti.

—      Vaikeli, mums tavęs labai gaila — galėtum pasilikti pas mus už augintinį. Bet jeigu nori keliauti toliau, mes tavęs nedraudžiam. Imkis geriausią porą arklių ir visko, kas tik tau patinka.

Bet jis sako:

—      Nieko daugiau nenoriu, tik to kumeliuko.

Pasimovė jis kumeliuką ir vedasi. Ėmė tas kumeliukas ir prakalbėjo:

—      Ar žinai ką? Leisk tu mane pas motiną pažįsti.

Paleido. Šis nubėgo, pažindo, už pusės valandos sugrįžo jau daug didesnis. Ir vėl vedasi. Pasivedė toliau — kumeliukas sako:

—      Leisk mane vėl pažįsti.

Nubėgęs pažindo ir sugrįžo už valandos jau gana didelis. Pasivedė dar toliau — kumeliukas trečią syk prašo:

insert

—      Leisk dar kartą pažįsti.

Šį kartą pažindęs sugrįžo už pusantros valandos — didelis, gražus žirgas. Dabar sako:

—      Sėsk ant manęs, aš tave nunešiu, kur tik nori.

—      Aš noriu, kad galėtume gauti tą merginą.

—      Gerai, gausime, tik turėsi ją pavogti. Sekmadienį ji su savo broliais atvažiuos į bažnyčią, tai tu saugok: kai tik ji išlips iš vežimo, pagriebęs sėsk ant manęs, ir mes pabėgsim.

Sulaukus sekmadienio, karaliūnas atjojo į tą miestą. Žiūri — mergina atvažiuoja į bažnyčią. Kai tik ji išlipo iš vežimo, šitas ją capt, ant savo žirgo užsėdo ir ėmė bėgti. Broliai, matydami, kad jau nepavys, skubinosi namo klausti motinos patarimo.

—      Vykite, vaikeliai, jau vargiai ją galėsite atimti.

Dabar karaliūnas žiūri, kad anie dvylika brolių atsiveja. Atsigrįžo pažiūrėti į merginą — ji labai graži.

—      Ar galima man ją pabučiuoti?

—      Kai tu pabučiuosi, aš dar smarkesnis būsiu,— atsiliepė žirgas.

Karaliūnas ėmė ją bučiuoti. Ir kiekvieną kartą, kai tik jis merginą pabučiuoja, jo žirgas prispiria žemių pilnas akis aniems dvylikai brolių, o kol tie akis prasikrapšto, šis vėl nubėga keliolika laukų. Matydami, kad nieko neveiks, broliai sugrįžo atgal.

O karaliūnas parjojo į savo tėvo dvarą. Sugrįžęs namo, rado tėvus išvarytus iš dvaro: tėvas buvo paėmęs žentą, o tas juos paniekino ir išvarė.

Parkeliavus karaliaus sūnui, buvo parengta didelė puota. Suvažiavo daugel visokių aukštų svečių. Visiems besilinksminant, karaliaus sūnus tarė:

—      Mieli svečiai, ką jūs darytumėt tokiems vaikams, kurie savo tėvus paniekina ir išvaro iš namų?

—      Tokius vaikus reikia pririšti arkliams prie uodegų ir išvalkioti po laukus,— atsakė svečiai.

Tada jis liepė tą žentą ir jo pačią, savo seserį, pririšti arkliams prie uodegų ir išvalkioti po visus laukus, o pats vedė tą merginą ir gyveno ilgus metus. Vestuvėse ir aš buvau, alų midų gėriau, burnoj neturėjau; pinigus kačerga žarsčiau, akimis nemačiau, vyža lobį vežiojau.