Kaukai

Pirma pasaka

Buvo kartą kurpius ir ne dėl savo kaltės taip nusigyveno, jog galų gale nieko daugiau jam nebeliko, tik gabalėlis odos vienai vienintelei batų porai. Sukirpo jis vakare tuos batus, rytojaus dieną sės prie darbo ir pasiūs. O kad jo sąžinė buvo švari, tai ramiai atsigulė į lovą, atsidavė Dievo valiai ir užmigo.

Rytą atsikėlė, pasimeldė ir jau eis sėsti prie darbo, ogi žiūri – abu batai gatavi ant stalo bestovį. Nustebo žmogus, nežino, ką ir sakyti. Paėmė į rankas batus, pavartė, apžiūrėjo iš visų pusių – gražiai padaryta, nieko neprikiši, tikro meistro darbas. Netrukus ir pirkėjas apsilankė, batai jam labai patiko, tai ir suplojo už juos daugiau nei paprastai, ir už tuos pinigus kurpius nusipirko odos dviem batų poroms.

Vakare sukirpo ir padėjo – iš ryto sės, gerai pailsėjęs, ir pasiūs. Bet šito daryti nereikėjo, kai atsikėlė, batai jau buvo gatavi. Pirkėjai taip pat greit atsirado ir sumokėjo jam tokius pinigus, jog jis galėjo nusipirkti odos keturioms batų poroms. Kitą rytą ir keturias poras rado jau pasiūtas. Ir taip kasdien – ką vakare sukerpa, rytą randa jau pasiūta. Tad netrukus prasigyveno ir galų gale tapo turtingu žmogumi.

Ir šit vieną vakarą, prieš Kalėdas, kurpius sukirpo batus ir, kai atėjo metas gulti, sako pačiai:

– Kaip tu manai, o jeigu šią naktį negultume ir pažiūrėtume, kas mums čia taip padeda?

Pati sutiko ir užžiebė žiburį. Paskui abu pasislėpė trobos kertėse už sukabintų drabužių ir žiūri, kas čia bus.

Kai atėjo vidurnaktis, pasirodė du mažyčiai gražūs nuogi žmogučiai, susėdo prie kurpiaus stalo, pasiėmė visas sukirptas poras ir ėmė savo mažyčiais pirščiukais taip greitai ir mikliai daigstyti, siūti ir kaukšėti, jog kurpius iš nuostabos akių atitraukti negalėjo. Ir tol jie plušėjo, kol viską iki galo padarė ir gatavus batus ant stalo pastatė. Paskui pašoko ir akies mirksniu pradingo.

Kitą rytą pati ir sako:

– Tie žmogeliukai mus turtingus padarė, reikia jiems už tai atsidėkoti. Jie laksto pliki nuogi, ir tikriausiai jiems labai šalta. Žinai ką, aš pasiūsiu abiem po marškinėlius, po švarkelį, liemenėlę ir kelnaites ir numegsiu po porą kojinaičių.

Vyras tarė:

– Gerai tu sakai.

Kai atėjo vakaras, ir viskas jau buvo pasiūta, sutaisyta, padėjo jie dovanas ant stalo vietoj sukirptos odos, o patys pasislėpė – pažiūrės, ką tie žmogeliukai dabar darys. Apie vidurnaktį atbėgo jie pasišokinėdami ir jau buvo besėdą prie darbo, bet žiūri – nėra sukirptos odos, o jos vietoj padėti tokie dailūs drabužėliai. Iš pradžių jie nustebo, o paskui kad apsidžiaugė. Greitai greitai apsirengė, apsiglostė, apsitapšnojo gražiuosius drabužėlius ir uždainavo:

Ar ne dailūs mes berneliai? Kam gi mums dabar kurpaliai!

Paskui kad pagaus straksėti, šokti, drykčioti per kėdes ir suolus. Galų gale išstraksėjo pro duris.

Nuo to laiko daugiau jie nebepasirodė, o kurpius gražiai gyveno ligi pat savo amžiaus galo, ir viskas, ko tik jis imdavosi, sekėsi kuo puikiausiai.

Antra pasaka

Gyveno kartą tokia neturtinga tarnaitė. Buvo ji darbšti ir valyva, kasdien šlavė aslą ir pylė sąšlavas į didelę krūvą priešais duris.

Vieną rytą susiruošė ji stoti prie savo darbo, ogi žiūri – ant sąšlavyno laiškas begulįs, o kad pati nemokėjo skaityti, tai pastatė šluotą į kertę ir nunešė laišką savo šeimininkams. Tame laiške kaukai prašė merginą pabūti jų vaikui už krikšto motiną.

Mergina nežinojo, ką daryti – eiti ar neiti, ir šeimininkai turėjo ilgai ją įkalbinėti. Tik kai pasakė, kad tokio prašymo nevalia atsakyti, tai galų gale sutiko.

Tada atėjo trys kaukučiai ir nusivedė ją į kalno gilumą, kur tie mažiukai gyveno. Čia viskas buvo maža, bet taip dailu ir gražu, kad sunku ir apsakyti. Gimdyvė gulėjo juodmedžio lovelėje, nusagstytoje perlais, apklotai buvo išsiuvinėti auksu, lopšelis iš dramblio kaulo, vonelė iš aukso. Mergina pabuvo kūma ir jau taisėsi namo eiti. Bet kaukai prisispyrę prašė pabūti nors tris dienas. Mergina sutiko ir paviešėjo pas juos smagiai ir maloniai, mažieji žmo-

geliukai kaip įmanydami stengėsi jai įtikti. O kai galų gale susiruošė ji namo eiti, kaukučiai pirma prikišo jai pilnas kišenes aukso ir tik tada išvedė iš kalno.

Sugrįžusi namo, mergina norėjo vėl stoti prie savo darbo, paėmė šluotą iš kertės, kurią išeidama buvo pastačiusi, ir pradėjo šluoti. Bet iš namų išėjo svetimi žmonės ir ėmė klausinėti, kas ji tokia ir ką čia žadanti veikti. Ir pasirodė, kad ji išbuvo kalne pas mažuosius žmogučius ne tris dienas, kaip manė, o septynerius metus, ir per tą laiką pasimirė jos buvę šeimininkai.

Trečia pasaka

Kartą vienai motinai kaukai pavogė iš lopšio vaiką ir jo vietoj padėjo pamainikį, tokį didgalvį išsprogusiomis akimis, kuris nieko daugiau nežinojo, tik valgyti ir gerti. Nusiminusi moteriškė nuėjo pas kaimynę pasiguosti – gal toji patars, ką daryti. Kaimynė liepė nunešti pamainikį į virtuvę, padėti ant krosnies, užkurti ugnį ir užkaisti vandens dviejuose kiaušinio kevaluose, tai pamainikį prajuokins, o kai tik jis nusijuoks, ir bus po jo.

Moteriškė viską padarė, kaip jai buvo sakyta. Vos tik užkaitė ant ugnies kiaušinio kevalus su vandeniu, tas didgalvis ir sako:

Esu senas jau labai, Kaip skalūno tie kalnai, Bet nemačiau niekada, Kad kas virtų kevale.

Ir kad ims juoktis. Taip jam besijuokiant, staiga prigužėjo daugybė kaukų, jie parnešė tikrąjį vaiką, padėjo ant krosnies, o pamainikį pasiėmė ir išsinešė.