Kazytės darželis

Gražus pavasario vakaras. Netoli dauboje lakštingala gražiai savo giesmeles gieda. Kazytė darželyje žolynus laisto.

—     Kazyte, baik laisčius,— ragina mama dukrelę,— jau vėsu, ir miegučio laikas.

—       Tuojau baigsiu,— atsiliepia Kazytė.— Ar girdi, mama, kaip gražiai lakštingala gieda? Eik šenai, kartu paklausysim.

Atėjo mama, dukrelei žolynus laistyti padėjo ir vėl ragina:

—        Eik, dukrele, miegučio, jau ir darželis gulti rengiasi, štai jau žirniuko lapai susiglaudę, kad šilčiau būtų, kad pavasario vėsi naktis jų nenuvargintų. Žiūrėk, ir saulutės, galveles žemyn nulenkusios, prie įkaitusios žemelės glaudžiasi. Ir kiti žolynėliai savo žiedelius glaudžia, miegoti rengiasi.

—       Iš tikro žolynėliai dabar kitaip atrodo, kaip dieną,— stebėjosi Kazytė, žiedelius atsargiai kilnodama, lapelius sklaidydama.— Kaip tai nebuvau pastebėjusi!

Visus žolynėlius išglamonėjusi, dukrelė prie motinos prisiglaudė, čiūčia liūlia jiems tyliai padainavo ir tarė:

—        Žolynėliai jau sumigo, ir mane miegas ima. Eisiu, mama, į lovelę.

Naktį Kazytė savo darželį sapnavo. Matė, kaip gėlelės tyliai miegučio ėjo. Ir rami rami buvo jos širdelė.