Kieno avinas stipresnis

Baltrukas ir Simukas buvo geri draugai ir kaimynai. Juodu buvo vienmečiai ir abudu jau ganė. Vasarą perpietėmis Baltrukas bėgdavo į Simuko tėvų alksnyną pagrybauti, paskui parsivesdavo Simuką į vyšnias.

Rudenop, kai laukus apvalė, juodu dažnai susigindavo bandas prie sienos ir žaisdavo.

Kartą Baltrukas sako Simukui:

— Mano avinas didesnis, tavąjį nugalėtų.

— Mano avino ragai statesni, manasis bus stipresnis, — susiginčijo Simukas.

— Suleisiva, pažiūrėsiva, — pasiūlė Baltrukas.

— Pažiūrėsiva, — atsikirto Simukas. Privarė vieną avių pulką prie kito.

Simuko avinas treptelėjo koja ir išsiskyrė iš avių pulko. Baltruko avinas išėjo priešais. Įsibėgėjo abudu ir takšt kaktomis. Simukas labai norėjo, kad jo avinas nugalėtų: kai antrąkart šoko avinai prie vienas antro, Simukas užsikėsė botagu į Baltruko aviną.

Baltruko avinas pasibaidė. Simuko avinas kaip buvo įsibėgėjęs, taip ir sudavė Baltruko avinui į petį. Baltrukas papykęs kaip droš Simuko avinui botagu!

— Kad tu toks, neateik pas mane į sodą! — sušuko Simukas.

— Kad tu toks, nekelk kojos į mūsų alksnyną! — atsikirto Baltrukas.

Ir persiskyrė.

Vėlai rudenį Baltrukas ir Simukas nusiginė kiaules į bulvienas. Kaimynų bulvienos buvo greta. Baltrukas atsinešė skiedrų, susikūrė ugnelę ir pasikepė bulvių.

— Ką gi tu veiki prie ugnelės? — paklausė Simukas.

— Bulvių kepuosi, — atsiliepė Baltrukas. — O tu ką čia rankose turi?

— Duonos ir sviesto, — pasisakė Simukas.

— Eikš, kartu valgysiva, — pasiūlė Baltrukas.

— Ar už aviną jau nepyksti? — paklausė Simukas.

— Ne, — atsiliepė Baltrukas.

— Ir aš ne, — pasisakė Simukas.

Ir susėdo abu prie ugnelės. Išsikepė bulvių ir valgė gardžiai, sviesto užsitepdami.