Kiškis skersai kelią nubėgo

Kaime buvo pats darbymetis. Jokūbaičių kieme buvo likus tik pati Jokubaitienė su savo mažiausiuoju sūneliu, penkerių metų Gabriuku. Šiaip prie motinos nuolat būdavo jos smarki padėjėja, septynerių metų dukrelė Rožytė; bet tą dieną motina buvo išsiuntus ją pas tetą ko parnešti.

Gabriukas ką tik buvo sugrįžęs nuo piemenų ir būtų jau išėjęs pas darbininkus, tik kad jie toli dirbo: Jokūbaitis turėjo nusisamdęs už kokio kilometro pievą ir tenai tą dieną šieną grėbė.

Kilometras kelio Gabriukui buvo nebaisus, tik kad reikėjo eit per miškelį. Ir per tą miškelį buvo ne kartą ėjęs, tik nė vienas. Na, bet dabar pats darbymetis, žmonių pilni laukai, tai Gabriukas pasileido į kelionę, tik šį kartą pasiėmė ir lazdelę. Ir viskas būtų gerai buvę, kad įžengiant į miškelį nebūtų skersai taką nubėgęs kiškis.

„Tai tau”, — nusiminė Gabriukas, kai kiškis smarkiau nutripsėjo, jį pamatęs. — „Reikėjo čia jam pasipainiot”!

Mat Gabriukas buvo iš vyresniųjų girdėjęs, kad negera esą, kai kur keliaujant kiškis skersai kelią nubėga. Bet, pasileidęs į kelionę, nebegrįši iš pusiaukelio. Gabriukas nuėjo toliau, tik jo kojos nevisai norėjo jo klausyt. Takas buvo gerai numintas, o jis vis kliuvo, klupo; kartą ką tik neparpuolė. Tai buvo tada, kai medyje jam ties galva subruzdo, sparnais suplasnojo kažin koks paukštis.

„Ko išsigandau? — ėmė pats save bart Gabriukas. — Juk dar negirdėta, kad paukštis būtų kur žmogų užkapojęs ar šiaip ką nors padaręs. O vilkų, žinau, pas mus nėra”.

Tik vos atsiminė vilką, tuojau už jo krūmuose sušlamėjo. Nedrąsiai atsigręžęs, vaikas pamatė mirgantį pro lapus kažin kokio žvėries kailį.

Nebuvo laiko galvot, kas per žvėris tenai galėjo būt. Gabriukas pribėgo prie artimiausio alksnelio ir greitai užsikraustė ant pirmutinės šakos.

Gerai, kad pasiskubino, nes vos spėjo tvirtai atsistot ant šakos, prie medžio pribėgo tas žvėris ir atsirėmė kojoms į kamieną. Gabriukas girdėjo, kaip po jo nagais žievė subrazdėjo.

Taigi palypėjo dar aukščiau ir tik tada išdrįso pažiūrėt žemyn.

Žvėris, stovėdamas prie medžio, vinguliavo uodega, o kai pamatė, kad vaikas į jį žiūri, linksmai sulojo... Tai buvo senis Bumas, Jokūbaičių ištikimas šuo.

Gabriukas paprastai, kur toliau į laukus eidamas, pasiimdavo Bumą; bet šį kartą nenorėjo mamos vienos palikt, tai iššliaužė pro vartus be šuns. Bumas tada kaip tik buvo užsnūdęs.

Tik kai Gabriukas išėjo, tai kieme pasidarė taip tylu, kad Bumas pabudo. Pabudęs tuojau pasigedo tos tylos kaltininko, Gabriuko. Suvokė, kad bus išėjęs kur į lauką, bet kur?

Ir tai šuniui nesunku suvokt. Pabėgėjo vienu taku, piemenų linkui, pauodė — ne, tenai vaiko neita; sugrįžęs pabėgėjo kitu taku, vedusiu pas šieno grėbėjus — taip, čia Gabriuko nueita. Ir pasileido jo pėdomis, ir užtiko belipantį į medį...

Gabriukas apsidžiaugė, kad toks žvėris jį užklupo, tuojau išlipo iš medžio ir paglamonėjo Bumą.

Išlipęs iš medžio, pasėdėjo ant žolės, paskui atsikėlęs pasuko namo: juk tenai mama viena paliko.

— Kur buvai, Gabriuk? — paklausė motina, kai vaikas sugrįžo namo.

— Norėjau eiti šieno grėbt padėt.

— O kodėl nenuėjai?

— Kad kiškis skersai kelią man nubėgo.

Jokubaitienė smagiai nusijuokė ir ėmė klausinėt, kaip ten su tuo kiškiu atsitiko.

Gabriukas viską nusipasakojo. Tada motina rimtai patarė, kad vienas neitų per miškelį, bent Bumą pasiimtų. O kad tą kiškį pamirštų ir nurimtų, pasiūlė jam riekelę ragaišio su sviestu.