Ko verkė duona

Miškas buvo gražus ir geras, bet gūdokas.

Vos tik atbėgo pulkelis vaikų — berniukų ir mergaičių, ir jis pralinksmėjo, atsigavo, suaidėjo, subildėjo.

Miškas prajuko, ėmė kvatoti, dainuoti, siausti, žaisti kartu su vaikais.

O vaikai žaidė kartu su mišku. Kaipmat susibičiuliavo, rado bendrą dainą, bendrą aidą, bendrą juoką.

Miškas atvėrė jiems širdį, savo pasakas sekė, uogomis ir kiškio kopūstais vaišino.

Kai iki soties prisiuogavo, prisidainavo, prisilakstę, prisišvilpavo, pavargo kojos.

Kai pavargo kojos, užsimanė valgyti.

Kai užsimanė valgyti, susėdo laukymėje, sukrovė j žolę ką turėjo. Kas gulė, kas sėdo, kas klaupė — prasidėjo pietūs.

Tokie gražūs, geri vaikai.

Pavalgė, pailsėjo, dar pabėgiojo — saulė linksta vakarop, metas namo — į miestą.

Suūkštavo traukinys, reikia skubėti.

Susirinko mantą, net laikraščių skiautes — nevalia teršti miško.

Dar pašniukštinėjo žolėje, berniukai peiliukų, mergaitės šukų ar nepaliko.

—           Mergaitės, paimkite duoną,— šūktelėjo berniukai.

—          Jūs paimkite.

—    Mes neimsime.

—          Tegu lieka. Nėra kur dėti.

—      Tegu lieka. Namie daugiau rasime. Kam sunkumą nešioti.

Nubėgo ir sugužėjo j stotį, į traukinį.

Duona liko laukymėje, tarp melsvų kadagių. Vienut viena, visų pamesta miške — likimo valiai.

Kur sėdėjo vaikai, ten atskrido varna.

Atskrido, lesa duoną, juokiasi. Prisilesė, karksėdama — ji taip juokiasi — nuskrido.

Atbėgo zuikutis. Triptelėjo koja iš džiaugsmo, prašiepė skeltą lūpą — juokiasi iš vaikų. Ai, kokie veltėdžiai, duoną paliko. Paėdė, paėdė, nustraksėjo per kadagynus.

Vakaras temsta, miške gūdu. O duona viena palikta varnų valiai.

Graudu pasidarė duonai, apsiverkė duona. Supyko ant tų vaikų: jie nežino, kaip sunku jai duona tapti, kiek darbo, kiek triūso, kiek prakaito ji kainuoja.

Miškas pasiklausė pasiklausė, kaip duona verkia, susigraudino miškas. Papūtė vėjelis, tyliai, graudžiai užsiaudė miškas, pakilo vėjas, jau rimtai sužliumbė miškas.

Ko miškas žliumbė? Miškas ėjo iki pamiškės, iki kolūkių laukų, jis taip pat žinojo, kiek prakaito ir triūso kolūkiečiams kainuoja duona.

Ir pati duona žinojo.

Todėl juodu abu apsiverkė dviem balsais.

O vaikai nežinojo. Jie tuo metu jau lipo iš traukinio, paliktą duoną visiškai pamiršę, linksmai troleibusais išsivažinėjo kas sau namo. Namie daug duonos, ko sielotis dėl miške paliktos.

O miške verkė duona.

Ir miškas verkė.

Blogi darbai akis bado.

Verkia duona, tinginio valgoma.

Varna: Ark, arki

Pamačiusi nesipraususį vaiką:

—    Mano vaiksl

—    Mano vaiks! Pamačiusi nusipraususi vaiką:

—    Varškė! Varškė!