Lakštingala

Naktis pavydėjo dienai, kad jai paukšteliai gražiai čiulba. Sumanė bent vieną kurį paukštelį pavilioti.

Dienai traukiantis, tyliai šliaužė naktis ir klausėsi, kuris paukštis kaip čiulba.

"Kai visi paukščiai vakarop nutilo, poilsio sutūpė, prišliaužė naktis prie lakštingalos ir šnabžda:

—       Perniek leidi savo balselį, kada aplinkui kiti paukščiai čiauška, kada dalgiai žvanga. Pranyksta tavo giesmelė dienos triukšme. Ar nebūtų tau maloniau čiulbėti, kada nutildau dienos klegesį, kada tik naktigonis be žodžių su žvaigždėmis kalbasi?

Klausė klausė lakštingala nakties švelnios kalbos ir sumanė išmėginti savo balsą nakties tylumoj.

Plačiai pasklido lakštingalos giesmė, plaukė laukais, traškėjo šlaitų daubose. Naktigonis, pamiršęs žvaigždes, gaudė ausimis giesmės gaidą. Naktis iš džiaugsmo virpėjo.

—       Teisybę kalbėjai, naktie,— sutiko lakštingala, niekieno netrukdoma giesmelę baigus.— Nuo šios valandos tavo tylumoj mano giesmė teskambės.

Ir ėmė lakštingala nakčiai čiulbėti. Tik dienos pamiršti negalėjo. Kaskart, kai aušra rytuos, tamsų nakties dangų raudonai nudažius, aukso spinduliais pratrūksta, lakštingala neišturi, sučiulba, visomis savo balso stygomis dieną brėkštančią, saulę tekančią sveikina.