Lapė ir vanagas

Vanagas, prisimedžiojęs po laukus, ilsėjosi ant ąžuolo šakos, miško tankumyne. Pro šalį bėgo lapė.

— Kur bėgi, lapute? — klausia vanagas. — Kas gera girdėti?

— Ką čia gera girdėsi: tuščiais viduriais slankioju, — atsiliepė laputė skurdžiu balsu. — Miške tiek šarkų privisę, kad ramios vietelės negali rasti. Kur aš, ten ir jos. Štai buvau pievelėje tetervinukų užtikus. Priguliau, galvoju, kaip prie jų prislinkus. Gi vienas žioplys stačiai man į nasrus bėga. Ko gi bereikia? Tik kaip sučeškės man į ausį šarka! Senis tetervinas šūktelėjo, tetervinukai į medžius spruko. Tiek ten jais gavau pasidžiaugti... Kas toms šarkoms yra, neišmanau: ką savo darbą dirbtų, paskui lapes sekioja. Ne kartą ir medžiotoją užveda. Štai aną dieną guliu pamiškėje, kiškelio prabėgant laukiu. Žioplina medžiotojas, galvą iškėlęs. Priguliau prie kelmo ir laukiu, iki praeis pro šalį. Tik švyst pro mane šarka čekšėdama. Medžiotojas ir pasuko į mano pusę, šautuvą atkišęs. Vos spėjau į tankumyną įsprukti.

— Bene mums, vanagams, geriau, — atsiduso vanagas. — Mums kregždės nuolat painiojasi. Kiek viščiukų, kiek kitų žioplų paukščių aplink trobas užtinki. Prieitum prie jų kuo geriausiai. Tik ką padarysi? Vos iš miško išlėksi, jau kregždės tave pamatė ir lydi per laukus šūkaudamos: „Vagis, vagis, vyt, vyt!” Kad kurią pagaučiau, parodyčiau jai vagį! Tik kas jas pavys!

— Argi aš šarkai dovanočiau, kad pagauti galėčiau! — piktai dantimis sukaukšėjo lapė ir nubėgo savo keliu.