Lapė, Kiškis ir Gaidys

Gyveno lapė ir kiškis. Lapė turėjo ledinę trobelę, o kiškiukas luobinę; atėjo gražus pavasaris — lapės trobelė sutirpo, o kiškiuko liko.

Lapė įsiprašė pas kiškiuką sušilti ir visai jį išvarė.

Eina keliu kiškiukas ir verkia, o priešais atbėga šunys:

—       Am, am, am, ko verki, kiškuti?

Kiškiukas atsako:

—       Atstokite, šunys, kaip aš neverksiu? Turėjau luobinę trobelę, o lapė ledinę; įsiprašė ji į mano trobelę ir išvarė mane.

—       Neverk, kiškuti,— sako šunys,— dabar mes ją išvarysim.

— Ne, neišvarysite.

—       Ne, išvarysime.

Priėjo prie trobelės:

—       Am, am, am, eik, lape, lauk!

O ji jiems nuo krosnies:

—       Kai iššoksiu, išsiversiu, bematant vėjais skutus paleisiu.

šunys nusigando ir pabėgo.

Kiškiukas vėl eina ir verkia. Priešais ateina meška:

—       Ko verki, kiškuti?

O kiškutis atsako:

—       Atstok, meška, kaip aš neverksiu? Turėjau luobinę trobelę, o lapė ledinę; įsiprašė ji į mano trobelę ir išvarė mane.

—       Neverk, kiškuti, — sako meška,— — aš ją išvarysiu.

—       Ne, neišvarysi, šunys varė — neišvarė, ir tu neišvarysi.

—       Ne, išvarysiu.

Nuėjo varyti:

—       Lape, eik lauk!

O ji nuo krosnies:

—       Kai iššoksiu, išsiversiu, bematant vėjais skutus paleisiu.

Meška nusigando ir pabėgo.

Eina vėl kiškiukas ir verkia, o priešais ateina jautis:

—      Ko verki, kiškuti!

—       Atstok, jauti, kaip aš neverksiu? Turėjau luobinę trobelę, o lapė ledinę; įsiprašė ji į mano trobelę ir visai mane išvarė.

—       Einam, aš ją išvarysiu.

—       Ne, jauti, neišvarysi, šunys varė — neišvarė, meška varė — neišvarė, ir tu neišvarysi.

—       Ne, išvarysiu.

Nuėjo prie trobelės:

—       Eik, lape, lauk!

O ji nuo krosnies:

—       Kai iššoksiu, išsiversiu, bematant vėjais skutus paleisiu!

insert

Nusigando jautis ir nuėjo.

Eina vėl kiškiukas ir verkia, o priešais beateinąs gaidys su dalgiu:

—         Kakarieku, ko verki, kiškuti?

—         Atstok, gaidy, kaip aš neverksiu? Turėjau luobinę trobelę, o lapė ledinę; įsiprašė ji į mano trobelę ir visai mane išvarė.

—         Einam, aš ją išvarysiu.

—         Ne, neišvarysi. Sūnys varė — neišvarė, meška varė — neišvarė, jautis varė — neišvarė, ir tu neišvarysi.

—               Ne, išvarysiu. Priėjo prie trobelės:

—         Kakarieku! Su dalgiu ant pečių ateinu, nukirst lapę ketinu! Eik, lape, lauk!

O ji išgirdo, nusigando ir sako:

—                Rengiuosi... Gaidys vėl:

—         Kakarieku! Su dalgiu ant pečių ateinu, nukirst lapę ketinu. Eik, lape, lauk! O ji sako:

—               Kailinius velkuos. Gaidys trečią kartą.

—         Kakarieku! Su dalgiu ant pečių ateinu, nukirst lapę ketinu. Eik, lape, lauk!

Lapė išbėgo, jis nukirto ją dalgiu ir apsigyveno drauge su kiškiuku.

štai jums ir pasaka, o man gaidžio ašara.

Bendra jėga ir kalnus nuverčia.

Plunksninė kepurė, Raginė burna, O mėsinė barzda. /Gaidys/