Lapė, strazdelis ir varna

Vidury miško, eglelėj, susikrovė strazdelis sau gūžtelę ir sudėjo penkis kiaušinėlius, o iš jų išperėjo penkis strazdžiukus.

Atbėgo lapė ir sako:

—      Strazdel, strazdel, veskis savo vaikelius, kirsiu eglelę.

—      Lape, lapute, nekirsk,— prašo strazdelis.

—      Mesk man vieną vaikelį, tai nekirsiu.

Strazdelis išmetė vieną vaikelį, o lapė sugriebė ir nusinešė. Paskui atbėgo ir vėl pradėjo gąsdinti strazdelį, ir tas išmetė jai kitą vaikelį. Taip strazdelis išmėtė visus vaikelius, iš penkių tik vienas beliko.

Nusinešus lapei ketvirtą vaikelį, strazdelis labai gailiai verkė. Atskrido varnelė ir klausia:

—      Strazdel, strazdel, ko tu taip verki?

—      Kaipgi neverksiu,— sako strazdelis,— kad lapė baigia mano vaikelius nešioti.

—      O kam tu jai duodi? — klausia varnelė.

—      Jei neduosiu, žada kirsti eglelę.

—      Tu jai taip pasakyk: kirsk sau, tik su kuo tu kirsi?

Šitaip pamokiusi, varnelė nuskrido.

Atbėgo lapė ir sako:

—      Strazdel, strazdel, veskis vaikelius, kirsiu eglelę.

—      Kirsk sau,— sako strazdelis,— pažiūrėsiu, kuo gi tu nukirsi.

Lapė pliaukšt pliaukšt keletą kartų su uodega per medį, bet mato, kad strazdelis nebijo, tai paklausė, kas jį taip pamokė.

—      Varnelė, gera žmonelė,— atsakė iš gūžtos strazdelis.

Užvirė lapei širdis ant varnos, nusprendė jai nedovanoti. Nubėgo į pamiškę, kur varnos skraidydavo, atsigulė aukštielninka ir apsimetė negyva. Pamačiusi negyvą žvėrį, varna tuoj atskrido ir pradėjo kapoti. Lapė capt ją nutvėrė ir jau ketino suėsti, bet varnelė ėmė prašytis:

—      Ką darysi, tą daryk, tik nedaryk taip, kaip senelis bobutei darė.

—      O kaipgi jis darė? — klausia lapė.

—      Ogi paėmė nuo šiukšlyno statinaitę be dugno, įsodino bobutę ir tol vežiojo, kol jos kaulai subyrėjo.

Lapė, norėdama išbarstyti varnai kaulus, įkišo ją statinaitėn be dugno, o varna tik purpt ir išskrido.