Laumės juosta

Vasaros dieną smarkiai palijo. Paliovus lašenti, vaikai, išsisėdėję pirkioje, išbėgo už vartų po balutes pabraidyti. Netrukus ir saulutė žybtelėjo pro debesis. Kitoje dangaus pusėje pasirodė skaisti laumės juosta. Vaikai sustojo pasigėrėti.

— Daugiau nebus lietaus, kad laumės juosta pasirodė, — prabilo Jonukas.

— Debesyse vandens pritrūko, tai laumės juosta iš jūros vandenį traukia, — atsiliepė Petrukas.

— Ką ji iš jūros trauks, kad štai vienas lanko galas šiapus Baltrų svirno žemę siekia, o antras į alksnyno kraštą atsirėmęs, — prieštaravo Stasiukas, gerai įsižiūrėjęs ir į svirną, ir į alksnyną. 　

— Tai tau kažin ko Kazys pripaistė; jis moka nebūtų daiktų pripasakoti, — pritarė Stasiukui ir Jonas.

— Tai ką ta laumės juosta veikia, kam ji pasirodo? — klausinėjo Petrukas.

— Nei ji ką veikia, nei neveikia; taip sau nuo saulės šviesos pasidaro, ir tiek, — dar drąsiau atsiliepė Stasiukas. — Kad norit, aš jums laumės juostą padarysiu.

Vaikai, pagavę Stasiuko žodį, spyrė tuojau padaryti, ką pažadėjo.

Stasiukas pasiėmė irklą ir nusivedė draugus prie upės.

Įbridęs į vandenį, atsistojo dešiniuoju šonu į saulę ir draugams liepė iš to paties šono atsistoti.

— Aš suduosiu irklu į vandenį, o jūs, — sako, — žiūrėkit į ištryškusį vandenį ir pamatysit laumės juostą.

Sudavė vieną kartą, sudavė antrą — nepavyko. Tik kai drožė trečią kartą, švystelėjo į orą visas pundulys smulkių vandens lašelių, ir juose aiškiai buvo matyti spalvotas lankas, lyginai kaip laumės juosta.

— Pamatėm, pamatėm! — sušuko vaikai. — Suduok dar!

Stasiukas dar kelis kartus sudavė irklu į vandenį. Kai geriau pataikys suduoti, vaikai šaukia:

— Matėm, buvo matyti laumės juosta! 　

— Tai saulės šviesa taip vandens lašeliuose atsimuša. Dabar suprantu, — tarė Petrukas. — Tai ką Kazys paistė?

Pamėgino ir kiti vaikai laumės juostą padaryti. Tik jiems ne taip gerai sekėsi — ne visi mokėjo gerai irklu į vandenį suduoti.