Laumžirgio brolis

Žydras laumžirgis sūpavosi ant lelijos lapo ir su pavydu stebėjo dvi seseris peteliškes. Peteliškės žaidė gaudynių. Tvenkinio vidury tyliai valėsi plunksnas žąsys. Prie krašto raibuliavo varlių kurkulai. Iš jų jau ritosi maži kūjagalviai. O tolėliau, tarp aukštų žolių, slypėjo pempės lizdas. Jame čiauškėjo penki dar neapsiplunksnavę pempiukai.

— Visi turi brolių arba seserų,— nykiai atsiduso laumžirgis.— Tik aš esu vienas, vienutėlis, pats vienišiausias!

Laumžirgis pavydžiai dėbtelėjo į dvynes peteliškes ir ėmė nuobodžiaudamas snūduriuoti. Staiga jis išgirdo tolimą ūžesį. Pažvelgė j viršų ir pamatė dangumi, debesų aukštyje, skrendantį milžiną laumžirgį. Jo žydra Uodegaitė buvo šelmiškai išriesta, o kojos išskėstos, lyg rengiantis tūpti.

—      Mano brolis skrenda! —džiaugsmingai sukliko laumžirgis.— Koks jis panašus į mane! Oho, kokį brolį aš turiu! Ar matai mane, brolau? Aš tupiu ant lelijos lapo!

—       Ziūriužiūriužiūriu, — ūžė praskrisdamas malūnsparnis.

Jis nuzvimbė į tolumą ir dingo.

—       Ei, ar matėte mano brolį? — sušuko laumžirgis žąsims, pempėms, varlėms, karosams ir peteliškėms.— Ar visi pastebėjote, koks jis stiprus ir kaip aukštai skraido? Ar įsižiūrėjote, kokie mudu panašūs?

—        Panašūs,— pritarė visi.

—        Na, tai tik pabandykit nuo šiol mane skriausti,— įspėjo laumžirgis žąsis ir karosus.— Tik pabandykit prisiartinti prie manęs — iš karto atskris mano brolis, ir kai duos jums garo!

Išdidus ir pasipūtęs laumžirgis pradūzgė pro pat gandro snapą ir pagrūmojo!

—        Na, tik pamėgink mane praryti! Mano brolis kaipmat tau kaklą nusuks!

Gandras baugščiai nusuko snapą į šoną.

Tada laumžirgis dar labiau įsidrąsino. Jis pasijuto tikras tvenkinio valdovas — juk niekas kitas neturėjo tokio didelio ir galingo brolio! Jeigu dabar laumžirgis įsigeisdavo atsigerti, tai visada nutūpdavo ten, kur daugiausia kurkulų, ir imdavo bartis:

—      Aš čia noriu gerti, o pilna kurkulų! Kad jų neliktų nė kvapo! Arba šaukiu savo brolį!

Atšokuodavo išsigandusios varlės ir bematant nutempdavo kurkulus į šalį.

—       O kas čia dabar? — užsirūstino laumžirgis ant karpio, kuris jam iš panosės pagriebė trupinį.— Aš pirmas pamačiau tą trupinį! Tuoj atiduok, o jei ne — šaukiu brolį!

Pabūgęs karpis išspjovė trupinį atgal. Ne, niekas nenorėjo pyktis su galinguoju laumžirgio broliu.

Kartą prie tvenkinio atbėgo lauko pelė. Laumžirgis jos nepastebėjo. Jis ramiai blizgino savo sparnus ir barė seseris peteliškes.

—       Aš jums draudžiu nuo šiol žaisti gaudynių! Tai visų kvailiausias žaidimas! Mudu su broliu niekada tokiais niekais neužsiimame. Kad daugiau nematyčiau jūsų vaikantis!

Seserys klusniai suglaudė sparnus ir nutūpė ant žilvičio. Staiga laumžirgis kraupiai suklykė:

—       Ai!

Lauko pelė pagriebė jį už ilgo pilvelio ir jau ketino praryti.

—      Oi! — vėl klyktelėjo laumžirgis ir sušuko į dangų: — Broli, broleli, kur tu? Gelbėk mane!

—     Ziūriužiūriužiūriu,— suūžė praskrisdamas malūnsparnis.

Išsigandusi pelė paleido laumžirgį ir šmurkštelėjo atgal į rugius.

Laumžirgis patrynė sulamdytą pilvelį į žolę, pasipurtė kaip iš balos iššokęs gaidys ir suzvimbė:

—      Matėt? Visi matėt, kaip mano brolis atskrido man į pagalbą? Vos pašaukiau, ir atlėkė kaip padūkęs! Matėt?

—       Matėm, matėm,— pagarbiai atsiliepė visi.

Laumžirgis išdidžiai užrietė uodegą ir nutūpė ant snapo senam žąsinui.

—      Vežiok mane po tvenkinį,— įsakė jam.— Tu būsi mano automobilis, o aš šoferis. Suk į kairę. Į dešinę. Tiesiai. Pyp pyp!

Bet žąsinas buvo labai senas ir kurčias. Jis nieko nežinojo apie galingąjį laumžirgio brolį. Negaišdamas pražiojo snapą ir grybštelėjo šoferį liežuviu.

—       Broli! — suspigo laumžirgis į dangų.— Gelbėk!

—        Žiūriužiuriužiūriu,— suūžė danguje-

Bet kurčias žąsinas nieko negirdėjo. Jis ramiausiai prarijo laumžirgį ir gardžiai užsigėrė vandeniu. Sotus ir labai patenkintas, jis garsiai sugageno. Ne kasdien grobis pats lenda į snapą!

O aukštai danguje žydras malūnsparnis skrisdamas tebeūžė;

—       Žiūriužiūriužiūriu...

Būk girtinas, bet pats nesigirk.