Liūtas ir žmogus
Vieną sykį augino urve liūtas savo sūnų. Užaugino didelį ir išmokė.
— Dabar,— sako,— jau tu stiprus, jokio žvėries nebijosi, bet kai išeisi laukan, tai saugokis žmogaus.
Liūtukas galvoja: „kas tasai žmogus, kad liepė jo saugotis?"
Eina jis pagiriu ieškoti žmogaus. Žiūri — kažkas atvažiuoja. Bet vežėjas, pamatęs ateinantį liūtą, paliko arklius ir nudūmė į krūmus. Liūtukas, atėjęs pas arklius, klausia:
— Kas čia jus taip apipainiojo?
Arkliai sako:
— Žmogus.
Liūtukas vėl galvoja: „Kas tasai žmogus, kad gali taip padaryti?"
Eina toliau. Rado žmogų ariant jaučiais. Bet kai artojas pamatė ateinantį liūtą, paliko jaučius ir pabėgo. Atėjęs pas jaučius, liūtukas klausia:
— Kas čia jus taip apkalė pagaliais?
Jaučiai sako:
— Žmogus.
— O kam jo klausot?
— Ką darysi neklausęs, kad muša.
— Na, o kur jis yra?
— Nežinom, kur nuėjo.
Liūtukas galvoja, kaip jis galėtų žmogų pamatyti. Eina per girią, o girioj žmogus ąžuolus skaldo. Pasilenkęs jis nematė, kaip tas liūtas artyn prislinko, tik žiūri, kad jau šalia stovi. Klausia jį liūtas:
— Kas tu per vienas?
— Žmogus.
— Tai eikš su manim imtis.
O žmogus sako:
— Dabar neturiu kada. Reikia šitą ąžuolą perskelti. Kad nori, eik šen, padėsi man jį perskelti, tada galėsim imtis.
Jau žmogus buvo gerai tą medį įskėlęs. Liūtukas įkišo letenas į plyšį ir jau plėš. Žmogus sako:
— Tu plėšk, o aš pamušiu.
Jis turėjo pleištų prikalęs, tai dabar ėmė juos ir išmušė. Kai pleištai iššoko, ąžuolas capt ir suspaudė liūtukui abi letenas. Žmogus nuėjęs išsikirto smagų ąžuolaitį ir kad ims liūtukui duoti! Tol pliekė, kol visus kaulus sumušė.
— Na kaip, ar eisi imtis?
Liūtukas jau nenori imtis, tik prašosi, kad nors gyvą paliktų.
Paleido žmogus liūtuką, tas vos nukrypavo į urvą. Guli, serga, ką tik gyvas. Parėjo senis liūtas namo, klausia sūnų:
— Kas tau?
— Sergu.
— Rasi, tu žmogų matei?
Liūtukas atsiliepė:
— Neklausiau tavęs — vieną sykį mačiau, bet daugiau nebenoriu jo matyti.
insert