Medžiotojai

Jurgutis ir Petrukas pasidarė po šaudomąjį lanką ir išėjo į miškelį medžioti.

Buvo pats vidudienis, vasaros saulė smagiai šildė. Miškelyje po šakas nardė visokių paukštelių, kiekvienas savaip dainavo, vasara džiaugėsi.

Pakilo iš pamiškės strazdas ir atsitūpė čia pat medyje.

Jurgutis ir Petrukas ėmė sėlinti prie strazdo. Jau buvo betiesią šaudykles, tik strazdas sukvatojęs pakilo iš medžio ir nulėkė gilyn' j mišką.

Aukšto beržo viršūnėje čiulbėjo volungė.

Vaikai nubėgo prie beržo, be negaus volungę nušauti. Bet beržo tankaus būta: per lapus niekaip volungės įžiūrėti negalėjo.

Greta šakos nutūpė mažas paukštelis. Kraiposi, žvalgosi: čia į lizdelį ant šakos pasižiūri, čia žemyn j vaikus galvelę nulenkia, o snapelyje kirmėlaitė.

Petrukas kumštelėjo Jurgutį ir parodė pirštu paukštelį.

Jurgutis iškėlė aukštyn lanką —' taikys.

Tik slėnyje užtraukė savo dainelę lakštingala:

—         Jurgut, Jurgut, nedaryk, nedaryk, paliauk, paliauk!

Jurgutis nuleido lanką, klauso, galvą į šalis pakreipęs*

—         Ar girdi, Petruk, ką lakštingala gieda? — klausia pašnibždomis.

—         Girdžiu. Eikim arčiau pasiklausyti,— pasiūlė Petrukas.

Vaikai nukiūtino į slėnį.

Lakštingala, valandėlę linksminusi vaikus gražia dainele, nulėkė savo vaikučiams maisto rankioti.

Vaikai, kiek pastovėję, palaukę, grįžo atgal.

—        Aš to paukštelio nebešausiu,— tarė Jurgutis,— tegu auginasi savo mažiukus.

—          Ir aš nebenoriu paukštelių šaudyti,— pritarė Petrukas.— Kad dar vanagą pamatyčiau, tai šaučiau.

—         Tik kur tu jį pamatysi. Eikim geriau namo,— pasiūlė Jurgutis:— nusipiešim anglimi ant sienos vanagą ir šaudysim, katras pirmutinis pataikys.

Kaip pasakė, taip ir padarė.