Melų pasakos

Viename sodžiuje gyveno ūkininkas su žmona ir turėjo sūnų mikutį.

Guvus tai buvo bernaitis: padykęs ir pramaniūgas. Jis nuolat baidė paukštelius, vaikė šunelį ir katytę, gainiojo po kiemą vištas.

Kai Mikutis paūgėjo, tėtė liepė jam ganyti gyvulėlius.

Išgena būdavo Mikutis...

Einu per lauką — ant kelio tabokinė. Atidarau. Joje kita, tik didesnė. Atidarau tą didesnę. Joje vėl kita, tik dar didesnė. Atidarau tą dar didesnę, joje skrynia, pilna gražiausio šilko rietimų! Iškėliau vieną rietimą, švykšt aukštyn, tasai iš

sivyniojo ir pasidarė gražiausias...

Seniai, labai seniai gyveno karalius, jis labai mėgo taisytis, drabužiams visus savo pinigus išleisdavo. Jis nesirūpino kareiviais, retai tevaikščiojo į teatrą, nuolat tik važinėjosi po miestą, kad visi matytų, kaip jis gražiai apsitaisęs. Kiekvienai valandai jis turėjo tam tikrus...

Dinas išlipo iš karietos ir nustebęs net pasitrynė akis. Jam pasirodė, kad jis sapnuoja. Priešais stūksojo aukšta, didinga pilis. Spalvinga ir daili, ji atrodė tartum iškirpta iš paveiksluotos pasakų knygos.

Virš puošnių jos vartų žvilgančiomis raidėmis buvo užrašyta: MELAGIŲ...

Kitąsyk, kai baudžiavą ėjo, buvo toks suvargęs žmogelis. Jis taip nusigyveno, kad neturėjo nė vieno arklio. Atvedė jam velnias syvą kumelę ir sako:

—      Atvedžiau tau kumelę — turėsi kuo lauką dirbti, o kada prasigyvensi, tai man ją atiduosi.

Žmogus nudžiugo ir sako:

—     ...

Buvo toks vargdienis žmogelis. Atėjo į vieną dvarą, o po tą dvarą vaikščioja daili kiaulė su dvylika paršiukų. Jis sustojo prieš kiaulę, nusiėmė kepurę ir pradėjo žemai lankstytis. Pamatė ponia pro langą, sako:

—      Ko tas žmogus nori iš kiaulės? Pašaukit jį man!

Pašaukė...

Buvo kitą kartą toks pavargėlis. Nieko daugiau jis neveikė, tik gaudė gyvus žvėris ir pardavinėjo, iš to pelnydamas sau duoną.

Vienąsyk pagavo jis kiškį ir nugabeno į miestą parduoti. Jam turgavietėj su tuo kiškiu bestovint, atėjo toks vokietis ir klausia:

—      Kas čia per...

Gyveno vienam sodžiuj du žmonės, jie buvo bendravardžiai: vienas ir kitas vadinosi Klausas, bet vienas turėjo keturis arklius, o kitas tiktai vieną. Todėl, norėdami juos nuo kits kito atskirti, visi tą, kur turėjo keturis arklius, vadino Klausu, o tą, kur vieną teturėjo arklį —...

Gyveno toks vargingas žmogelis ir turėjo tris sūnus. Kartą sako tie sūnūs:

—      Tėvai, ką mes čia būsim, visi negalim čia išsimaitinti. Einam mes į pasaulį.

Ir išėjo. Beeinant užklupo naktis. Priėjo girią, girioj rado ugnį kūrentą. Šnekasi broliai:

—      Kur mes toliau...