Mergaitė su degtukais

Ore smarkiai šalo; sniegas snigo ir temo. Buvo paskutinis metų vakaras.

Tą vakarą ėjo gatve varginga mergaitė, maža, vienplaukė, basa.

Iš namų ji buvo išėjusi su klumpėmis, bet naudos iš jų maža teturėjo. Tos klumpės buvo motinos, ir mergaitei smuko. Nukrito jai nuo kojų beskubant per gatvę; bijojo, kad nesuvažinėtų jos ratai. Vienos klumpės nebegalėjo rasti, antrąją pagriebęs nusinešė kažkoks vaikpalaikis. Toliau mergaitė gavo eiti basa. Jos kojos nuraudo, pamėlynijo nuo šalčio. Raudonoje prikyštėlėje ji nešėsi degtukų, vieną dėžutę turėjo rankoje. Per visą dieną nei už skatiką nebuvo pardavusi.

Visa drebėdama šalčiu ir badu, slinko ji toliau. Gaila buvo žiūrėti į ją...

Ant ilgų šviesių jos plaukų, gražiai nuleistų ant pečių, krito sniego kąsniai; bet ji ėjo sau, ir tiek. Pro langus visur matyti buvo žiburiai, iš visur kvepėjo kepta žąsiena, kiekvienas Naujųjų Metų laukė. Tą visų laukiamąją šventę ir ji galvoje turėjo...

Kertėje, tarp dviejų namų, katrų vieni labiau į gatvę buvo išsikišę, varguolė atsisėdo pasilsėti. Ji susitraukė. Savo nušalusias kojeles drabužėliu prisidengė. Atsisėdus rados dar šalčiau, bet namo grįžti nedrįso; ji nebuvo pardavusi nei vieno degtuko, nei vieno skatiko nebuvo tą dieną gavusi. Tėvas ją tikrai primuš, antra — ir namie buvo nešilta. Trioboje juos stogas tedengė, bet ir tas buvo skylėtas: pro jį,— nors pačios didžiosios skylės buvo šiaip taip užkainiotos šiaudais ir kitais galais,—vėjai visur pūtė.

Jos rankytės buvo beveik pastirusios nuo šalčio. Vienas degtukas tegalėjo jai padėti, kad būtų drįsusi išsiimti iš dėžutės, brykštelti į sieną ir pasišildyti pirštus.

Pagaliau išdrįso. Išsitraukė degtuką. Pšš! žybtelėjo, įsidegė. Ranką mergaitė laikė ties pat degtuku, o jo liepsna buvo tokia skaisti ir didelė kaip žvakės! Ir tikrai gražus buvo tas žiburėlis. Mergaitei rodėsi, kad ji sėdinti prieš didelę geležinę krosnį, žibančiomis vario kojomis ir vario gaubtuvu. Kaip smagiai liepsnojo ugnis, kaip maloniai ji šildė! Mergaitė jau buvo betiesianti ir kojeles prie krosnies pasišildyti, bet — ugnelė staiga užgeso, krosnis išnyko, ir jos rankose nudegusio degtuko galas beliko.

Mergaitė kitą braukė. Degtukas žybtelėjo, ir toje vietoje, kur krito šviesa, siena rados giedra kaip dujų apdangalas, ir mergaitė galėjo matyti, kas yra kambaryje. Stalas balta staltiese buvo apdengtas, jo viduryje gražiausia porceliano lėkštė švytėjo, toje kepta žąsis, obuolių ir slyvų prikimšta, kėksojo ir gardžiai kvepėjo. Ir kas įstabiausia: ta žąsis paskui staiga nušoko nuo lėkštės ir, krapinėdama su peiliu ir šakutėmis krūtinėje, ėmė tiesiai į mergaitę eiti...

Bet čia degtukas vėl užgeso, ir mažutėlė storą, drėgną, šaltą sieną prieš save tematė.

Ji įbraukė dar vieną degtuką ir šiuo kartu prie puikios eglutės atsidūrė. Eglutė buvo dar didesnė ir gražesnė, negu ta, kur buvo mačiusi pro stiklo duris lobingojo pirklio trioboje. Tūkstančiai žvakių degė žaliose šakelėse, ir margi paveikslėliai, kokių matydavo magazinų languose, iš aukšto į ją veizdėjo. Jų pasiekti mergaitė ištiesė rankeles, bet tuo tarpu degtukas ir vėl užgeso. Eglutės žvakelės ėmė kilti vis aukštyn ir aukštyn ir pagaliau pavirto dangaus žvaigždėmis ir aukštybėse žibėjo. Viena žvaigždelė nukrito ir krisdama paliko paskui save ugnies ruožą.

„Tur būti, kas miršta!" — pagalvojo mergaitė, nes močiutė, kuri ją viena temylėjo ir kuri dabar jau mirus buvo, pasakojo jai, kad, einant kam nors iš šio pasaulio pas dievą, krintanti dangaus žvaigždė.

Mergaitė dar kartą brykštelėjo degtuką. Vėl viskas nušvito, ir tuo nušvitimu stovėjo prieš ją senoji močiutė, tokia pat šviesi, spindinti, tokia pat romi ir mylinti, kaip ir kitados.

— Močiute!—suriko mažytė.— Atsiimk mane pas save! Aš žinau, tu nueisi, kai užges degtukas; tu pranyksi kaip šiltoji krosnis, kaip gardžioji kepta žąsis, kaip gražioji, didžioji eglutė!

Ir ji brykštelėjo visą dėžutę degtukų: norėjo, kad senelė ilgiau pabūtų su ja.

Ir degtukai įsidegė taip skaisčiai, jog aplinkui pasidarė šviesiau negu vidurdieny. Niekados dar močiutė nebuvo tokia didelė ir graži; ji pasiėmė mergaitę ant rankų, ir abi, šviesios ir linksmos, pakilo aukštai, be galo aukštai nuo žemės; jos lėkė ir lėkė vis į aukštybes; ir ten, kur jos nulėkė, nebuvo nei šalčio, nei bado, nei vargo — jos buvo pas dievą.

Išaušo šaltas rytas. Kertėje, prisiglaudusi prie sienos, sėdėjo vargšė mergaitė. Jos skruostai buvo raudoni, lūpos šypsojo vargšė sušalo paskutinę senųjų metų naktį.

Naujųjų Metų saulė patekėjo ties mažu lavonėliu. Sustingusi sėdėjo mažytė su savo degtukais, jų viena dėžutė buvo sudegusi.

— Jos norėta pasišildyti,— kalbėjosi žmonės.

Bet niekam nei į galvą nebuvo atėję, kiek daug jos gražybių matyta, kokioje šviesybėje jos nulėkta su močiute į Naujųjų Metų linksmybes.