Mergelė uogelė

Buvo senelis ir senelė. Neturėjo juodu vaikų, tai senelė ir sako:

—     Eik, senuk, į girią, iškirsi alksnį ir parneši.

Senelis parnešė alksnio šaką, aptašė, įdėjo lopšin, o senelė supa ir gieda:

—      Lylia lylia, Trivainėli!

Supo supo ir išsupo vaikelį. Vaikelis guvus, bematant paūgėjo. Turėjo seneliai gyvulių bandą, tai ir sako tam Trivainėliui:

—      Gink, tu būsi mūsų piemenėlis.

Ir nuginė Trivainėlis tuos gyvulius j pagirį. Gano, gano, nuobodu jam vienam, nebežino, nė ką prasimanyti. Rado samanose uogelę spanguolinę. Permetė per vieną petį, per kitą, ir pasidarė mergelė. Pastatė Trivainėlis pirkelę, įvedė pirkelėn mergelę, krosnį iškūreno ir sako:

—      Gyvenk sau sveika. Ryt atginsiu čia gyvulius, tai atnešiu tau pieno puodą, duonos plutą.

Kitą dieną atvarė Trivainėlis gyvulius ir šaukia:

—     Atidaryk, mergele, atidaryk, Aš tau nešu pieno puodą, Pieno puodą, duonos plutą.

Atidarė mergelė, pavalgė pieno, duonos, ir gerai.

Išgirdo vilkas, kaip Trivainėlis šaukia mergelę, ir pats bando šaukti už pirkelės užlindęs:

—     Atidaryk, mergele, atidaryk, Aš tau nešu pieno puodą, Pieno puodą, duonos plutą.

Mergelė pajuto, kad balsas ne Trivainėlio, ir prie durų neina. Nubėgo vilkas pas kalvį ir prašo:

—     Kalvi, kalvi, Pakalėk man liežuvėlį...

—     Paklok ant trinkos, tai pakalėsiu,— sako kalvis.

Paklojo vilkas liežuvį ant trinkos, kalvis kad tvojo gerai, tai vilkas net inkšdamas nubėgo prie pirkelės ir laibu balsu šaukia:

—    Atidaryk, mergele, atidaryk, Aš tau nešu pieno puodą, Pieno puodą, duonos plutą.

Atidarė mergelė dureles, o vilkas ją kapt ir prarijo.

Atginė Trivainėlis gyvulius, šaukia mergelę, nebeprisišaukia. Nebėra kam nešti pieno puodo, duonos plutos. Verkė verkė Trivainėlis ir numirė po lazdynų krūmu.

Parbėgo namo Trivainėlio kalaitė ir kiauksi:

—    Kiau viau viau, jūs Trivainėlio... Kiau viau viau, nebėra gyvo...

Įmetė senelė kalaitę kamaron ir pyksta:

—     Nebėra žinios, ką čia ta kalė skalija.

Parbėga kiaulė, ir ta kriuksi:

—    Kriu kriu kriu, jūs Trivainėlio... Kriu kriu kriu, nebėra gyvo...

—      Jukš tvartan, ko čia šiandien anksti parlėkei iš miško? — sako senelė.

Bėga ožka per kiemą, ir ta mekena:

— Me ke ke, jūs Trivainėlio... Me ke ke, nebėra gyvo...

Uždarė ir tą tvartan.

—      Ar tu žinai, seneli, ką tie gyvuliai šaukia? Bėga, kriūga, apsiklausyt nebegali.

O Trivainėlio taip ir nėra. Sutemo, vis jo nėra.

Naktį kur eis seneliai ieškoti? Atsigulė, o rytą eina į girią. Nuėjo pagirin ir mato — guli Trivainėlis po lazdynų krūmu. Senelis prišoko, pakėlė ir klausia:

—      Ko tu numirei, Trivainėli?

—      Ogi štai,— sako Trivainėlis,— pastačau pirkelę, mano buvo mergelė uogelė, o kai atginiau — ir neberadau. Neradau mergelės uogelės ir numiriau.

Atsinešė senelė lašinių į pirkelę, pakūrė krosnelę ir pradėjo blynus kepti čirškinti, kad net visa giria pakvipo.

Ir pajuto vilkas kvapą. Atsliūkina jis, ant slenksčio pasistoja ir sako:

—      Ak senele, ką tu čia darai? Kvepia jau labai.

O senelis jau su replėmis stovi, pasislėpęs už durelių. O senelės blynai kad kvepia.

—      Senele, duok paragaut blyno,— prašo vilkas.

Senelė blink jam vieną blyną, tas kapt ir suėdė.

—      Ak senele, kad daugiau...

O senelė jam ir sako:

—      Tu gi liežuvį iškišk.

Vilkas iškorė liežuvį, senelis replėmis tik kapt jam už liežuvio ir kad ims šaukti:

—      Atiduok mergelę uogelę, atiduok mergelę uogelę!

Ką darys vilkas, ėmė ir atidavė mergelę uogelę.

Parsivedė Trivainėlis mergelę uogelę pas senelius ir gyveno visi gražiai, vilko nebijodami.