Metų istorija

Baigėsi gruodis. Lauke baisiai pustė. Sniegas didžiuliais verpetais sukosi gatvėse ir skersgatviuose, storai lipdė langus, tumulais virto nuo stogų. Visi žmonės bėgo tekini, griuvo ir, susitikę viens kitą, vertė į pusnį. Vežimai ir arkliai atrodė kaip cukrum apibarstyti. Važiuojant prieš vėją, lekajai, stovėdami užpakalyje, turėjo nugaras atsukę į karietą, pėstieji taikė bristi vėžėmis paskui vos slenkančius vežimus.

Pagaliau pūga pasibaigė. Pagal namus prakasė siaurą taką, tokį siaurą, kad kai žmonės juo eidami susitikdavo, tai sustodavo, nenorėdami viens kitam užleisti kelio. Nei vienas nenorėjo pirmas žengti į pusnį, kad kitas galėtų prasilenkti. Ir taip abu stovėdavo tylėdami ir nejudėdami, kol pagaliau, lyg susitarę, abudu vienu kartu ryždavosi patraukti iš tako į šalį po vieną koją, kuri tuoj giliai įklimpdavo į sniegą.

Pavakary vėjas visai nutilo. Dangus pasidarė toks giedras, lyg jį kas būtų švariausiai nušlavęs, pakėlęs kiek aukščiau ir nuskaidrinęs; žvaigždės spindėjo tartum tik nušveistos, viena šviesiau už kitą. Salo, net tvoros poškėjo, ir jau prieš rytą sniego paviršius pasidarė toks kietas, kad ant jo šokinėdami nebeklimpo žvirbliai. Jie skraidė nuo vienos pusnies ant kitos, striksėjo pramintais takeliais, bet lesti nieko nebuvo. O šaltis spiginte spigino.

— Čir čir! —sakė vienas žvirblis kitam, — tai tau ir nauji metai! Juk jie daug prastesni už senuosius. Vertėjo čia mainyti! Dėl daug ko jie man nepatinka!

— O žmonės, žiūrėk, kaip lakstė visą naktį, sveikindami naujus metus,— pasakė mažas, nuo šalčio pašiurpęs žvirblelis: — jie ir puodus į duris daužė, ir šaudė, ir tiesiog iš galvos ėjo iš džiaugsmo, kad baigėsi senieji metai. Turiu prisipažinti, džiaugiausi ir aš pats: tikėjausi, kad tuoj pat prasidės šiltos dienos, bet apsigavau. Šalti ėmė dar smarkiau, negu pirma. Matyt, žmonės apsiriko su laiku.

— Žinoma, apsiriko, — tarė trečias žvirblis su žilu nuo senatvės kuodu.— Jie turi vieną tokį daiktą, vadina kalendorium. Žmonės patys jį išgalvojo ir nori, ar girdi, kad viskas pasaulyje eitų, kaip ten parašyta. Bet labai apsirinka! Kai ateis Pavasaris, tada prasidės ir nauji metai. Taip jau eina iš senų senovės, tos tvarkos laikausi ir aš pats.

— O kada gi tas Pavasaris ateis? — klausė kiti žvirbliai.

— Kai parlėks gužai,—atsakė senis žvirblis: — bet kada jie parlėks, tą sunku žinoti iš anksto. Čia mieste to niekas nežino, bet kaime apie tokius daiktus išmano daugiau. Kad taip mums dabar nulėkus į kaimą ir ten palaukus Pavasario! Šiaip ar taip, ten mes būtume prie jo arčiau.

— Gal tas būtų ir gerai, — atsiliepė vienas žvirblis, ilgai šokinėjęs ir čirškėjęs, nesakydamas nei žodžio. — Tiktai aš jau įsitaisiau mieste, pripratau prie šiokių tokių patogumų, kurių kaime neturėsiu. Netoli nuo čia gyvena vieni žmonės, jiems atėjo į galvą toks labai geras daiktas: jie pritaisė prie sienos gėlių puodą taip, kad puodo viršus priglaustas prie sienos, o dugnas atsuktas į lauką; dugne pragręžta tokia skylė, kad aš lengvai galiu pro ją įlįsti ir išlįsti. Ten su pačia susinešėme lizdą ir išsiperėjome vaikus. Žinoma, žmonės tą padarė tik tam, kad galėtų pasidžiaugti, į mus žiūrėdami, todėl jie mums barsto ir duonos trupinius. Taigi su lesalu mums taip pat bėdos nėra. Tai geriau mes pasiliksime mieste. Nors ir mums daug kas nepatinka, bet senos vietos nemesime.

insert

— O mes lėksime į kaimą ir pažiūrėsime, ar neateina Pavasaris, — pasakė kiti žvirbliai ir išlėkė.

Bet ir kaime buvo šalta, šalo ten smarkiau, negu mieste. Aštrus, svilinantis vėjas lakstė užpustytais laukais. Apsimovęs dideles pirštines, laukininkas sėdėjo rogėse, trindamas ir daužydamas viena į kitą rankas, kad jos taip nešaltų; rimbą buvo pasidėjęs sau prie kojų, bet liesi arkliukai ir be to bėgo taip greitai, kad nuo jų kamuoliais virto garas. Sniegas cypė po pavažomis, žvirbliai šokinėjo rogių paliktose vėžėse ir stingo nuo šalčio.

— Čir čir! — čirškėjo jie. — Kada gi ateis Pavasaris? Kaip ilgai reikia laukti!

— Ilgai!—pasigirdo nuo gretimos apipustytos kalvelės. Gal čia buvo aidas, o gal čia pasakė tas keistas senis, sėdėjęs ant apipustyto kauburio. Senis buvo visas baltas kaip laukininkas su naujais baltais kailiniais. Jo veidas buvo išblyškęs, ilgi žili plaukai, didelės šviesios akys.

— Kas tas senis? — klausė žvirbliai.

— Aš jį pažįstu, — pasakė senas varnas, tupėjęs ant tvoros ir teikęsis šnektelėti net su žvirbliais.— Tai Žiema pernykščių metų senis. Jis nemirė, kaip skelbia kalendorius, o paskirtas mažojo princo Pavasario globėju. Tas Pavasaris jau greitai ateis. Taip, o kol kas pas mus viską rikiuoja Žiema. Karr! Tai šaltelis! O ką, riečia jis į ožio ragą, mažiukai?

— Matot, ar aš jums nesakiau? — atsiliepė mažasis žvirblis. — Kalendorius yra tik žmonių išgalvotas daiktas, jis visai nesutinka su metų pasisukimais. Jau verčiau tegu mums paliktų skirstyti metų laikus, mes tą reikalą geriau išmanome, negu žmonės.

Praėjo savaitė, kita. Miškas pajuodavo, užšalęs ežeras pasidarė panašus į ištirpusį šviną; žeme traukė drėgnas ir šaltas rūkas; būriais lakstė dideli juodi varnai, bet jie nekranksėjo; rodėsi, kad viskas miegojo.

Bet štai tykštelėjo saulė, ir visas ežeras staiga sublizgėjo kaip išlydytas cinas. Sniegas ant laukų ir kalniukų lyg papilkėjo, apsinešė, bet baltasis senis vis dar tebesėdėjo ten pat, tik nuolat žvalgėsi į pietus. Jis matė, kad sniegas vis labiau nyksta, smunka, tartum kiaurai žemę prasmegdamas, kad tai šen, tai ten ima rodytis žalias žemės lopiniukas, kur kapstinėjosi daugybė žvirblių.

— Čivir vivir pavasaris!

— Pavasaris!—nuskambėjo per laukus ir pievas, per tamsius miškus, kur ant medžių jau žibėjo jaunos žalios samanos.

Štai parlėkė iš pietų pirmieji du gužai; kiekvienas iš jų ant nugaros turėjo po mažą gražų vaikutį — berniukas ir mergaitė. Vaikučiai sveikindami pabučiavo žemę, ir, kur tik jie žengė žingsnį, visur iš po sniego lindo baltos gėlytės. Susiėmę rankomis, jie priėjo prie žilo žiemos senio, priglaudė galvas prie jo krūtinės, ir tą pačią akimirką jis išnyko. Viską aptraukė tirštas i t drėgnas rūkas.

insert

Paskui pakilo vėjas. Švilpdamas lėkė jis per visą kraštą ir blaškė šaltą rūką. Skaisti saulutė ėmė gerai šildyti. Žiemos vietoj į sostą įžengė gražūs Pavasario vaikai.

— Štai dabar tai nauji metai!—džiaugėsi žvirbliai. — Prikentėm žiemą, dabar bent atsigausime!

Kur tik rodėsi Pavasario vaikai, visur ant medžių ir krūmų sprogo žali pumpurai, dygo žolė, vis labiau žaliavo laukai. Mergaitė visur barstė gėles. Gėlių jos prijuostėj buvo tiek daug, ji niekaip negalėjo jų visų išbarstyti, kad ir kaip dosniai jas švaistė. Ji tiesiog pilte apipylė tikru žiedų sniegu obelių ir persikų medžius; tie labai puikavosi savo baltu apdaru, nors lapai dar nebuvo visai išsiskleidę.

Mergaitė suplojo delnais, berniukas taip pat. Beregint nežinia iš kur ėmė lėkti nesuskaitomi būriai paukščių, ir visi jie čiulbėjo:

— Pavasaris atėjo! Pavasaris atėjo!

O, kaip gražu visur buvo! Net šimtametės senutės, ir tos ėjo pasėdėti lauke, pasišildyti prieš saulutę ir atsigaivinti. Jos žiūrėjo į gelsvas gėleles, nubarstytas po visą pievą — visai taip pat, kaip ir tais seniai praėjusiais laikais, kada jos pačios buvo dar jaunos. Pasaulis rodėsi joms vėl jaunas, ir jos šypsodamos sakė:

— Kokia puiki dienelė šiandien ištiko!

Miškas vis dar tebebuvo pilkšvai rausvas nuo išbrinkusių pumpurų, bet jau žaliavo jaunos samanos, kvepėjo nesuskaitoma daugybė žibučių, skleidė žiedus snieguolės ir raktažolės. Kiekvienas stiebelis buvo pilnas gyvybės sulčių, kas valandėlę augo ir stiprėjo. Visa žemė atrodė kaip koks nuostabus patiesalas ir traukte traukė ant jo pasėdėti. Ir tikrai ant jo sėdėjo susiglaudę jauni Pavasario vaikai. Jie dainavo linksmas dainas, juokėsi ir vis augo ir augo.

Iš dangaus ant jų lynojo šiltas lietutis, o jie to nejautė. Lietaus lašai ir džiaugsmo ašaros liejosi drauge. Jaunikis ir nuotaka pasibučiavo, ir tuo pačiu akies mirksniu medžiai išskleidė lapus. Kai patekėjo saulė, visi miškai jau žaliavo.

Susikibę rankomis, jaunieji vaikščiojo tik išsiskleidusių lapų paūksmėje, lapų žaliumą nuolat keitė mirguliuodami saulės spinduliai ir šešėliai. Kokia skaistybė, koks gaivinantis kvapas dvelkė nuo kiekvieno lapelio! Smagiai ir skardžiai tarp šlamančių nendrių margais akmenėliais čiurleno sraunūs upeliai.

— Per amžių amžius! Taip buvo, yra ir visados bus! — sakė visa gamta.

Kukavo gegutė, skambiai čireno vieversėlis. Buvo nuostabus pavasaris. Tik vieni gluosniai vis dar tebelaikė savo žiedus vilnonėse pirštinėse: jie buvo labai atsargūs, o toks atsargumas, reikia pasakyti, juk nuobodus daiktas!

Vėl slinko dienos ir savaitės. Ėjo vis šiltyn. Karšto oro vilnys glostė rugius, ir tie vis balo ir balo. Ant spindinčio kaip veidrodis miško ežerų paviršiaus baltasis šiaurės lotas kėtė savo plačius, žalius lapus, ir žuvys slapstėsi jų šešėlyje. Miško pakraštyje, ten, kur nuo laukininko triobelės sienos atsimušę saulės spinduliai šildė sužydusias rožes ir vyšnių šakas, aplipusias juodomis, sultingomis uogomis, sėdėjo gražioji Vasara, ta pati, kurią matėme dar vaiką, paskui — nuotaką. Įsmeigusi akis, ji žiūrėjo į juodus debesius, tartum kalnai slenkančius vis artyn ir artyn. Jie siautė dangų iš trijų pusių, vis didėjo ir didėjo ir pagaliau, lyg apversta jūra, nusileido ant miško, kur, lyg burtininko mostelėjimu, vienu akies mirksniu viskas nutilo. Nurimo vėjelis, paliovė giedoti paukščiai, visas prigimimas tartum išsigandęs ko laukė. Tiktai keliais ir takais, pasidarė didesnis skubėjimas: ir pėsti, ir važiuoti — visi bėgo greičiausiai pasislėpti nuo užeinančios audros.

insert

Staiga žybtelėjo, ir akinanti šviesa kaip ugnim viską apipylė. Paskui sutemo, trenkė griaustinis, sudrebėjo visas oras. Lietus ėmė pilti čiurkšle. Tamsa ir šviesa, tyla ir griovimas keitėsi be paliovos. Žolę ir javus priplakė visai prie žemės, ir rodėsi, kad jie jau niekada nebeatsistos.

Bet kaip pradėjo, taip pat staiga nustojo smarkiai lyti, ėmė kristi tik stambūs reti lašai. Vėl išlindo saulė, ir ant lapų pakibę lietaus lašai žėrėjo kaip brangiausi perlai. Skardžiai pragydo paukščiai, vandenyje vikriai nardė žuvys, ore sukosi spiečiai uodų. O ant vis dar tebepūtojančios, audros įsiūbuotos jūros kranto, ant akmens, sėdėjo Vasaros draugas — stambus ir tvirtas kaip ąžuolas vyras. Nuo jo garbanotų plaukų varvėjo vanduo. Atsigavęs, tartum pajaunėjęs po šaltos maudynės, jis sėdėjo ir šildėsi prieš kaitrią saulę. Ir visa gamta rodėsi atjaunėjusi. Viskas augo, viskas tarpo. Buvo vasara — karšta puiki vasara.

Nuo vešlių dobilų dvelkė švelnus, saldus kvapas. Bitės dūzgė, sukosi apie seną meldyklą. Gervuogės raitėsi apie sugriuvusį jos aukurą. Prieš saulę blizgėjo dar šlapi nuo neseniai praėjusio lietaus aukuro akmenys. Čia su savo motina darbavosi spiečius bičių, rinko medų ir siuvo korius. Visa tai matė tik puikioji Vasara ir jos draugas. Jiems buvo skirtas tas aukuras su visomis gamtos dovanomis.

Vakaro dangus žėrėjo kaip auksas. Jokių kitų, žmonių statytų, gražiausių rūmų skliautai savo puošnumu nebūtų galėję su juo lygintis. Mėnuo švietė nuo saulės laidos iki užtekėjimo. Žemėje buvo vasara.

Bėgo dienos, savaitės. Laukuose sužibėjo pjovėjų dalgiai ir pjautuvai. Obelių šakos linko nuo geltonų ir raudonų vaisių sunkumo. Skleisdami smarkų kvapą, didelėmis kasomis kabojo apynių spurgai, o po lazdyno krūmu, aplipusiu kekėmis prinokusių geltonų riešutų, ilsėjosi rimtoji Vasara su savo draugu.

— Kaip gražu! — tarė ji. — Iš visur sklinda palaima, visur taip jauku, taip malonu, bet pati nežinau, kodėl aš trokštu kažkokios tylos, ramybės. Nemoku to pasakyti. Štai jau ir vėl aria laukus! Žmonėms vis maža, jie nori vis daugiau ir daugiau. Ana, ir gužai renkasi į būrius ir iš tolo sekioja paskui arklą. Tai tie patys Egipto paukščiai, kur čia mus oru atnešė. Ar tu atsimeni, kaip mes, dar vaikai būdami, atkeliavome į šiaurę? Tada mes su savim atnešėm gėles, skaisčią saulės šviesą ir žalią apdarą miškams. Nemeiliai elgėsi su jais tada vėjas. Štai dabar jie gelsta ir tamsėja kaip pietų šalies medžiai, tiktai ant jų nėra tų aukso vaisių, kokie auga ten.

— Tu nori matyti aukso vaisius? — paklausė Vasaros draugas. — Tai žiūrėk, pasidžiauk jais.

insert

Jis pakėlė rankas, ir medžių lapai pasidarė geltoni ir raudoni. Visi miškai mirgėte mirgėjo įvairiausiomis spalvomis. Erškėtrožių gyvatvorė apsipylė skaisčiai raudonomis uogomis, ant šeivamedžio šakų kabėjo sunkios, juosvos uogų kekės; prinokę laukiniai kaštanai byrėjo žemėn iš savo sproginėjančių tamsiai žalių kevalų, o miško tankumyne antrą kartą pražydo žibutės.

Tik metų karalienė kasdien vis labiau blyško ir darėsi vis tylesnė.

— Šaltas vėjas dvelkia! — skundėsi ji. — Naktimis vis kyla drėgnas rūkas. Mane traukia į tą šalį, kur praėjo mano mažos dienos.

Ji sekė akimis į tolimus kraštus išlekiančius gužus ir tiesė paskui juos rankas. Ji pažvelgė į jų tuščius lizdus: viename lizde ant aukšto stiebelio pražydo rugiagėlė, kitame išaugo geltona svėrė, tartum lizdai būtų buvę tam tik sukrauti, kad jos čia ramiai galėtų augti! Atlėkė žvirbliai ir sulindo į gužų paliktus lizdus.

— Čir čir! Kurgi pasidėjo šeimininkai? Jie tikriausiai nemėgsta vėjo ir todėl pametė mūsų kraštą. Tiek to, laimingos kelionės!

Miško lapai dar labiau pagelto ir pradėjo kristi. Papūtė šalti, žvarbūs vėjai, buvo jau vėlus ruduo.

Ant nukritusių geltonų lapų ilsėjosi metų karalienė ir kažko ilgėdamasi žiūrėjo į ramiai mirgančias žvaigždes. Šalia stovėjo jos draugas karalius. Staiga pūstelėjo smarkus vėjas, pakėlė aukštyn debesį sausų lapų, ėmė sukti, ir tame debesyje išnyko karalienė. Tiktai drugelis — paskutinis tais metais — praskrido šaltu rudens oru.

Kasnakt kilo drėgni rūkai, pūtė šaltas kaip ledas vėjas, prasidėjo ilgos, tamsios naktys.

Metų karalius jau turėjo širmą galvą, bet jis pats to nežinojo: jis manė, kad jo plaukai apkritę baltomis snaigėmis. Plonutė balta skara užklojo žalius laukus.

Bažnyčiose suskambėjo varpai.

— Kalėdų varpai!—tarė metų karalius. — Greitai užgims nauji valdovai, ir aš vyksiu paskui karalienę, kartu su ja rasiu atilsį žibančioj žvaigždelėj.

O į pripustytą eglyną atskrido kalėdų angelas ir palaimino tuos jaunus medelius, kurie buvo nuskirti šventei puošti.

— Visur džiaugsmas ir linksmybė! — sakė senasis karalius. Per kelias paskutines savaitės jis buvo pavirtęs į baltą kaip obelė senelį. — Mano poilsio valanda jau arti. Veikiai jaunieji perims iš manęs visą valdžią.

— Bet tavo valdžia dar nepasibaigė, — tarė kalėdų angelas. — Tavo poilsio valanda dar neatėjo. Liepk sniegui šiltai užkloti jaunus želmenis. Mokykis nusilenkti kitam viešpačiui, pats dar tebesėdėdamas soste, mokykis nepykti už tai, kad tave dar gyvą užmirš kaip mirusį. Tavo laisvės valanda išmuš tik tada, kai ateis naujas Pavasaris.

insert

— O kada jis ateis? — paklausė Žiema.

— Kai parlėks gužai!

Ir Žiema su žila galva ir su žila barzda, šalta, pasenusi ir sulinkusi, bet vis dar galinga kaip audra ir kieta kaip ledas, sėdėjo viena ant aukšto užpustyto kauburio ir, kaip praeitą žiemą, vis žvalgėsi į pietus. Treškėjo ledas, girgždėjo sniegas, čiuožėjai kaip vėjas dūmė užšalusiais ežerais, o varnai ir varnos gerai jautėsi sutūpusios ant balto sniego. Vėjo visai nebuvo. Žiema kietai sugniaužė kumščius, ir storas ledas apklojo visus vandenis.

Vėl atlėkė iš miesto žvirbliai ir pradėjo klausinėti:

— Kas tas senis?

Varnas, o gal jo sūnus —tai, tikrai sakant, juk vis tiek — vėl tupėjo ant šakos ir atsiliepė:

— Tai Žiema! Tai pernykščių metų senis. Jis nemirė, kaip nori įtikinti kalendoriai, bet liko turinčio ateiti Pavasario globėju.

— Kada gi ateis Pavasaris? — klausinėjo žvirbliai. — Gal tada prasidės geri laikai, ir bus geresnė valdžia? Senoji niekam netikusi!

O Žiema susimąsčiusi linktelėjo galvą plikam, juodam miškui, kur aiškiai matėsi kiekvieno medelio visas liemuo ir jo išsikerojusios šakos. Nuo žemės pakilo šaltas rūkas. Senis užsnūdo. Jis sapnavo savo jaunas ir stiprias suaugusio vyro dienas. Prieš aušrą visą mišką aptraukė šerkšnas; nuo patekėjusios saulės spindulių jis atrodė apsiklojęs vienais mirgančiais perlais.

— Kada ateis Pavasaris? — klausinėjo žvirbliai. — Pavasaris! — nuaidėjo garsas sniego apipustytais kalnais.

Kaitriau pašildė saulutė, sniegas pradėjo tirpti, ir paukšteliai pragydo:

—Pavasaris ateina!

Ir štai aukštai aukštai padangėj prasklendė vienas gužas, paskui jį pralėkė kitas. Kiekvienam ant nugaros sėdėjo gražus vaikutis.

Vaikai nusileido ant lauko, pabučiavo žemę, pabučiavo, žiemos senelį, ir tas tą pačią akimirką, tartum Mozė nuo kalno, išnyko nuneštas rūko.

Mūsų istorija baigėsi.

— Visa tai labai gražu, — čirškėjo žvirbliai, — tik nesutinka su kalendorium!