Miesto pelė ir kaimo pelė

Kaimo pelė liūdnai stebėjo, kaip jos bičiulė miesto pelė krovėsi savo krepšius ir ruošėsi išvykti. Miesto pelė ką tik praleido kelias ne itin linksmas dienas kaimo pelės namuose - laukuose po gyvatvore. „Vargšele, - pasakė miesto pelė su gailesčiu balse, - tu taip blogai gyveni tame kaime, minti tik šaknimis ir kukurūzais. Keliauk kartu su manimi į miestą ir aš tau parodysiu, kas yra geras gyvenimas.“

Du maži padarėliai sukorė ilgą kelią į miestą. Čia viename iš namų gyveno miesto pelė.

Iš pradžių kaimo pelė manė, kad gyvenimas mieste iš tiesų yra nuostabus. Ji niekada nebuvo ragavusi tokio maisto, kokio rasdavo virtuvėje. Draugės tik ką buvo pradėjusios graužti ten padėtas datules ir figas, kai atsivėrė durys.

„Greičiau! - sucypė miesto pelė panikuodama. - Mes turime pasislėpti mano urve!“ Akimirksniu abi pelės susigrūdo į mažą tamsų urvelį, kuriame buvo labai tvanku ir ankšta.

Gana ilgai ten pratūnojus miesto pelė pasakė, kad dabar saugu išlįsti iš urvo. Du gyvūnėliai išlindo į virtuvę, mankštindami savo paskaudusias kojas ir tiesindami susiraizgiusias uodegas. Vis dar drebėdama iš baimės kaimo pelė pasiėmė figą, tačiau tik prieš pradedant graužti durys vėl atsivėrė. „Greičiau! Slėpkis!“ - sucypė miesto pelė.

Ir vėl kaimo pelė buvo prispausta mažame draugės urvelyje, kur beveik nebuvo vietos pakrutinti ūsus. Širdis jai daužėsi lyg pašėlusi. „Viskas! - tvirtai tarė ji savo draugei. - Tu gali džiaugtis maistu, bet aš nematau prasmės jo turėti, kai negaliu ėsti - esu per daug išsigandusi! Aš grįžtu namo.“

Taigi kaimo pelė susikrovė savo mažą krepšį ir pasileido bėgti miesto gatvėmis, kol galiausiai pasiekė savo mylimus laukus. Su didžiuliu pasitenkinimu ji įsliuogė į urvelį po gyvatvore. „Čia yra mano vieta, - pasakė ji sau, žiūrėdama į savo namus, kuriuos taip mylėjo. - Man patinka, kai galiu krutinti ūsus ir mosuoti uodega, kada tik noriu. Miesto pelė gali likti tame mieste!“